Tinklaraštis apie nelegaliai sukonstruotus lyčių stereotipus

Knygos, vertusios keistis ir keisti

30 gruodžio, 2019

Knygos, knygos ir dar kartą knygos! Man atrodo, jos niekada neišeis iš mados. Čia gali semtis išminties, naujų žinių, su jomis gali keisti ir keistis, taip? Būtent. Todėl taip ir pavadinau šį tekstą: knygos vertusios keistis ir keistis. Okey, pradedam!

Chimamanda. Ngozi Adichie „We

should all be feminists“.

Šią knygutę, taip ir vadinu, knygutė. Pro savo pirštus praversi tik 52, mažus lapelius. Bet, juk visi žinome tą gerai nuvalkiotą mintį: ne kiekybėje esmė. O ši knyga tą nuvalkiotą mintį, tik patvirtina.  

Ji mano rankose atsirado šių metų liepą, kai sėdėdama Mažvydo bibliotekoje palinkus prie stalo, kuris buvo nukrautas feministine literatūra, rašiau savo magistrinį darbą. Turiu pasakyti, kad dėl šios knygos atsirado ir FEMA (seniau mane pradėję sekti žmonės, žino tai). Mat pagrindinė knygos mintis yra aiškiai nurodyta jos pavadinime, kodėl mes visi turėtume būti feministais? Pradėjus skaityti Chimamandos knygą, uždaviau ir sau šį klausimą, o užvertus paskutinį puslapį, atsakymą gavau tuoj pat. Noriu pasidalinti viena mintimi, kuri mane paskatino FEMA skirti visų pirma, mokiniams ir visų antra, paaiškinti, kodėl apsisprendžiau kalbėti apie socialiai sukonstruotus lyties vaidmenis, taigi, Adichie sako:

We police girls. We praise girls for

virginity but we don‘t praise boys

for virginity (and it makes me

wonder how exactly this is

supposed to work out, since the

loss of virginity is a process that

usually involves two people of

opposite genders).

Sakinys, kuris privertė mane galvoti ne tik apie mergaičių ugdymą, bet ir apie berniukų. Šioje knygutėje beskaitydama/s užduosi daugiau klausimų, nei rasi atsakymų visgi. Tik tie klausimai eis ne į Chimamanda pusę, o į mūsų, visuomenės. Pažadu, kad dažniausias klausimas bus: kodėl?

Ir dar viena paslaptis. Jei nenori skaityti knygos, numetu tau tiesiai prieš akis nuorodą, kurioje galėsi išgirsti knygą.

Simone de Beauvoir „Antroji lytis“.

Knyga – be abejonės feminizmo šventraštis. Be jokios abejonės! Šią knygą ėmiau iš tos pačios krūvos, kuri buvo prikrauta Mažvydo bibliotekoje. Antroji lytis buvo rekomendacija mano magistrinio darbo vadovės, tad greitai aš ją prigriebiau, turiu pripažinti, kad ne taip greitai perskaičiau. Paėmus knygą į rankas, svorį pajusi greitai, išminties svorį jausi beskaitant, fizinį svorį tučtuojau jausi, mat knyga stora, pakankamai. Mano patarimas imant skaityti, negalvok, kad reikia ją iškart imti ir perskaityti. Man ji yra tokia, kuri nuolat atsiverčiama, nuolat papildau žinias ar tiesiog įsidedu naujų minčių į galvą. Na yra tokių knygų, sutik, kurių puslapius šiek tiek suskaitai, pavargsti, padedi į šoną, tada prireikia vėl pasiimi. Aš ją visą perskaičiau, nes reikėjo darbui, bet tikrai neperskaičiau vienu prisėdimu.

Aišku, reikia pasakyti, kad knyga nėra parašyta lengvai. Jei reikėtų palyginti su Ngozi knyga, tai Ngozi knygos parašytus sakinius galėtum išdainuoti, čia nieko panašaus, reikia atskiro susikaupimo, įtempti akis ir protą, mat knyga parašyta filosofijos daktarės Simone.

Bet ją verta, oi kaip verta skaityti! Perskaičius šią knygą aš supratau, kad toks dalykas, kaip moteriškumas, tiesiog neegzistuoja. Dalinuosi mintimis, kurios mane bene labiausiai sužavėjo:

„Jis [moteriškumas] su noru

aprašinėjamas miglotais ir

kerinčiais daugiaprasmiais

žodžiais, tarytum pasiskolintais iš

aiškiaregių žodyno“… „Jeigu

šiandien moteriškumo nebėra,

vadinasi, niekada jo ir nebuvo. Ar

tai reiškia, kad žodis „moteris“ –

be turinio?“.

Matai? Remiantis autorės mintimis, galiu laisvų laisviausiai daryti išvadą, jog taip ir nėra nustatyta ar įteisinta, ar užpatentuota moteriškumo idėja. Kas yra tikrasis moteriškumas? Niekas nežino. Man atrodo, kad moteriškumas yra apibūdinamas pavyzdžiui, grožinėje literatūroje, poezijoje, kas yra subjektyvus atskiro autoriaus supratimas, suvokimas ar pasaulėžiūra.

„Antroji lytis“ parašyta 1948 m., bet visu kūnu jaučiu, kad ji nenusileidžia šių dienų aktualumui.

Haruki Marukami „Vyrai be moterų“.

Oi Haruki, mano meile, Murakami!

Šio autoriaus knygas atradau šią vasarą, besiruošiant su šeima savaitgaliui išvykti prie jūros į Latviją. Atsiprašau, bet turiu pasakyti, kad mano šeimai besiruošiant, o aš dar tik tada pakilau iš lovos (ups). Pakeldama savo apsunkusią galvą dar nuo sapnų ir prabudimo priemaišų, akis užkliuvo už pavadinimo „Kafka pakrantėje“. Turbūt tikrai žinai tą jausmą, kai pasiimi knygą ir taip įkrenti į jos kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį ir nebejauti, kaip puslapiai verčiasi tau tarp pirštų, o laiko nuovoką pametei su lyg pirmaisiais lapais. Taip buvo ir man, tą vasaros popietę, kai važiavau prie jūros. Visą savaitgalį aš negalėjau paleisti šios knygos. Ir taip aš įsimylėjau. Įsimylėjau Harukį Marukamį ir jo siurrealistinius pasakojimus (siurrealistinis menas bet kokia forma yra viena iš mano silpnybių).

Taip mylėdama Harukio kūrybą, mano išalkusiose Marukamio knygų rankose, atsirado ir dar viena jo rašliava „Vyrai be moterų“.

Greičiausiai, kažkodėl numanau, kad tu galvoji, jog ši knyga idealizuoja moteris, na natūralu, pavadinimas skamba ganėtinai idealistiškai: Vyrai be moterų. Bet ne, nieko panašaus.

Turiu dar pasakyti, kad Murakamis rašydamas šią knygą neturėjo tikslų atvaizduoti feminizmą ar lyčių stereotipus. Bet kai skaičiau šią knygą, kaip tik rašiau tekstą apie toksišką moteriškumą, tada supratau, kad taip, ši knyga būtent apie moteris, kupinas nuodų.

Skaitant ją, nugrimsi į liūdesį, susimąstymo lauką. Mat čia yra pateikiamos šešių vyrų istorijos, kurie vienaip ar kitaip nukentėjo nuo moterų, patikėję jų nuodais. Gali būti, kad kiti ir nepastebėjo šios knygos dalies apie kurią aš rašau, bet man labai susišaukė su tuometiniu mano mąstymo daržu ir Vyrai be moterų knyga, pasėjo sėklą tame mano darže, gyvenimiškais pavyzdžiais (ši knyga neturi siurrealizmo), kaip gali veikti toksiškas moteriškumas.

Ok, užteks užsieniečių. Einam prie lietuvių.

Donatas Paulauskas „Kam reikalingi verkiantys vyrai“.

Apie Donato knygą jau rašiau IG, ją nusipirkau netrukus po išleidimo, labai norėjosi kuo greičiau perskaityti ir sužinoti daugiau dalykų apie vyrus. Ir žinai ką? Tas žinias gavau. Šią knygą manau, mokytojai galėtų nagrinėti su savo auklėjamąja klase, rimtai.

O jei apie pačią knygą, galiu pasakyti tai, kad būtent ši knyga man sudėliojo mintis į smegenų atsivėrusius stalčiukus apie toksišką vyriškumą.

Na ir žinoma svarbiausia, daug kalbama apie vyrų emocijas. Aš visada žinojau, kad vyrams reikia verkti ir, tai, kad jiems neleidžiame to daryti dėl pasenusių tradicinio vyriškumo idealų, užauginome savo vyrus pusiau žmonėmis. Vyrams reikia verkti, vyrams reikia išjausti, vyrams reikia jausti, galų gale! Ir štai, ką Donatas rašo apie tai:

Tai, kaip mes elgiamės su vyrų

emociniu pasauliu, yra tiesiog

neatleistina. […] Verkti praradus darbą yra žmogiška ir natūralu,

nes tai gali reikšti prarastą

mėgstamą veiklą, nutrūkusius

socialinius ryšius, finansinę

duobę, tai gali sukelti pažeminimo

jausmus, desperaciją, nerimą ir

dar daug visko – ir VISA TAI YRA

GERAI. Jausti negatyvias emocijas

nėra nieko blogo“.

Cituoti Donatą galėčiau ir toliau, nes iš tiesų autorius pametėjo nemenkai gerų minčių knygoje, bet neišcituosiu visko, o jei dar neturi šios knygos savo lentynoje, rekomenduoju tuoj pat nubėgti ir nusipirkti, pasiskolinti, nesvarbu, svarbu perskaityk!

Lytiškumo ugdymas su Žemaite ir jos „Laimė nutekėjimo“ apsakymų ciklu? Važiuojam!

Turiu prisipažinti, mokykloje Žemaitės net nesivarginau atsiversti! Nes, na kuo ta moteraitė, apsirišusi amžių amžinaisiais skarele, gali mane paauglę sudominti?! O pasirodo, ta moteraitė, apsirišusi amžių amžinaisiais skarele, ne tik, kuo turi mane sudominti, bet ir turi man daug ką pasakyti ir dar be visa to, gali įkvėpti! Žemaite, o tu Žemaite, kokia tu esi tili tili tili nereali!

Žemaitė garsėja tikrovės daugiasluoksniškumu, o tai realizmo literatūros pats pagrindinis principas, kuriam įgyvendinti neužtenka tiesiog parašyti: Ką veikiau šią vasarą, rašinėlį, šeštoje klasėje, neeee, čia žinok reikia turėti nepaprastą sąmoningumą, atvirumą, kritiškumą pasaulio tikrovei, net sakyčiau.

Pagrindinė Žemaitės apsakymų tema – kaimo žmonių šeimų gyvenimai, tačiau jos dėmesio centre atsiranda moteris. Primenu, kad Žemaitė rašė XIX a. pab., o ji jau iškelia moterį į centrą. Ypatinga!

Man labiausiai skaitant Žemaitę patiko būtent jos realizmas. Kaimo realybė vaizduojama būtent taip, kaip buvo, nieko neidealizuojant, o jei atvirai, ta jos aprašyta tikrovė, man asmeniškai buvo kokti. Vyras smurtaujantis ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai prieš moterį (dažnai, juk tuo metu tuokėsi ne iš meilės, o iš ekonominės naudos, tad apie kokį pozityvų santykį tarp sutuoktinių gali svajoti?), matomi aiškiai sukonstruoti lyčių stereotipai, moteris – virtuvėje, vyras – dirba ūkyje. Mama – augina vaikus, tėtis – nekuria absoliučiai jokio santykio su savo atžalomis, nes jam tiesiog nėra kada, bet ar ir pats ten itin norėjo? Neaišku, nes, juk tai buvo bobų reikalas?

Bene iš visų apsakymų (tiesa, turiu pasakyti, kad vieno apsakymo dar nespėjau perskaityti, nes užgriebė kita knyga mano akis: STORYTELLER), palauk reikia grįžti prie apsakymo, ai tai va, labiausiai įkritau į „Neturėjo geros motynos“.

Čia pasakojama, kaip moteriai ant rankų mirė jos kūdikis. Kol ji bandė gelbėti savo vaikutį, vyrasgrįžęs iš laukų ją koliojo, kad ši nepagaminus vakarienės, kad namai netvarkyti, o dar vaikaipakampėje kriokiantys ir dar bevisa to šuo įbėgęs į namus, išvertėmiltus ir parvertė vaikus. Ir dėl viso to, kalta moteris! O ši tuo metu gelbėjo savo kūdikį, taip taip, čia viskas vyko vienu metu. (pamaniau, kad šią pastraipą parašiau Žemaitės stiliumi 🙂

Šis apsakymas tamsus, kaip juodžiausia gruodžio naktis, vaizduoja tokį gilų moralinį nuosmukį, kuris labiausiai tuo metu veikė moteris ir vaikus.

Žinok verta paskaityti ją, labai verta. Šio teksto dalies pavadinimas, toks skambus ar ne? Apie lytiškumo ugdymą. Taip, būtent. Viena iš lytiškumo ugdymo sudedamųjų dalių  ir yra apie santykį su šeima, su partneriu ir partnere. Skaitydama Žemaitę, supratau aiškiai, taip, mes dar turime tų pačių problemų, apie kurias autorė pasakoja savo apsakymais XIX a. Ypatingai apie smurtą, apie nemokėjimą, (o gal geriau sakyti, nemokiname?) vis dar kurti pozityvaus santykio su savimi ir su kitais, šalia esančiais?

Būtent. Apie tai perskaitysi Žemaitės apsakymuose.

Taigi, toks mano kuklus knygų sąrašas. Jį dar galėčiau ir norėčiau papildyti, ir matomai, kad papildysiu, nes bekaldama šį tekstą, prisiminiau, kad kiek dar turiu tau parodyti konkrečiai susijusias knygas su feminizmu!

Kokias tu skaitai knygas?

Share:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *