Tinklaraštis apie nelegaliai sukonstruotus lyčių stereotipus

Moteris kariuomenėje? Važiuojam!

6 sausio, 2020

Žinok, aš turiu super kietą mokinį, kuris dar tik septintokas, bet aš visada žinau, kad be išimties, kiekvienoje pamokoje, jis sugalvos genealiausią klausimą ir būtinai jį man užduos. Klausimai pametami iš mokinių man, labai patinka, jie gali nuvesti į labai gerą diskusiją.

Ir kartą, pamokoje, aš išdidžiai atverčiu skaidrę, kurioje puikavosi Aleksandras Makedonietis (septintokai mokosi senovės istorijos kursą), aš jį išdidžiai pristačiau, kaip garsų karvedį, puikų karo strategą, mokiniai savo akimis didelėmis žiūri į Makedoniečio skulptūrą besipuikuojančią ekrane, žavisi, žinoma. Tas septintokas su genealiausiais klausimais lėtai lėtai lėtai, kaip sraigė šliuožianti vasarą po lietaus į kitą kelio pusę, iškelia ranką. Mat suprask, greičiausiai abejojo dar dėl savo klausimo. Ir iš jo burnos išskriejo toks puikus klausimas. Laikykis.

Klausia septintokas: mokytoja,

kodėl aš dar neišgirdau nei apie

vieną moterį, kol mes mokėmės

apie senovę, girdėjau tik

Kleopatrą, graikų deives. Ar

karvedžių moterų nebuvo?

Aš jam už šį klausimą paplojau, septintokas šyptelėjo, žinot ta tokia paaugliška, pasitikinčio savimi šypsenėlę? Tai va tokia. Jis jos nusipelnė.

Mums visiems yra įprasta matyti

vyriškąją istorijos dalį, o kur

moteriškoji?

Sakysi, na, bet mokykloje nemokė, tai gal nėra tų moterų, pavyzdžiui, karvedžių? Yra. Pilna: Boudicca, Emilija Pliaterytė, Žana d‘Ark (šios dvi paskutinės klasika, kurios yra įdedamos, matomai tik tam, kad na bent šiek tiek moterų būtų), Artemisia I of Caria, Joan of Arc, Nakano Takeko, Tomoe Gozen, Grace O‘Malley, Lozen, Zenobia, matai, kiek daug! Aš nesu už pritempinėjimą, nesakau, kad reikia specialiai įdėti kuo daugiau moterų ir pritempti jas prie istorijos. Bet, kai moterų yra pilna nusipelniusių bent paminėjimo istorijos vadovėliuose ir to nedarome,  darosi nejauku!

Deja, istoriniai pasakojimai apie karą dažniausiai lydi tik jų vyriškąją pusę. Bet reikia suvokti, kad nors ir karo istorija rečiau mini moteris, bet tai nereiškia, kad jos su vyrais kartu nedalyvavo karo žygiuose. Moterys ne tik slaugydavo, prižiūrėdavo, bet neretai  griebdavosi ir ginklo, o iš mano pateikto sąrašo apie žymiausias moteris karvedes, galim sakyti, kad kai kurios jų buvo net puikiai įvaldžiusios ginklą!

Ir čia noriu tave įvesti į savo ateinantį podkastą – moteris kariuomenėje.

Ši tema yra apipinta stereotipais, būtent, lyčių. Mano brolis yra puikiai pasakęs (kuris yra karys), kai reikia atlikti pratybose paskirtas vado užduotis ir jas turi atlikti ne bet kaip, pamiršti greit, ar moteriai ar vyrui paduodi ranką, nes užduotį turi įveikti kartu – KOMANDA.

Kaip aš čia padariau tokį staigų šuolį minčių nuo istorijos vadovėlių, programos, moterų karių ir prie kariuomenės? Matai, man atrodo, jog krašto gynyba senai nebėra vien vyrų reikalas. Istorijos vadovėlių bei programos pagalba mes vis dar maitiname stereotipus, jog moteris negali atlikti karinės tarnybos, nes nu kaip ten daba ta moteris. Juk ir nemergaitiška, kaip ta uniforma ten atruodys daba ant tavęs? Raumenys užaugs, nei viens vyrs į tave nebžiūries.

Nu common, baikit. Beje, tie sakiniai, kuriuos čia viršuje surašiau yra paimti iš realaus gyvenimo ir net ne mano, o mano mokinės.

Jo, tai va, žinok, aš tikiu, kad daug moterų norėtų eiti į kariuomenę, kai kurioms yra tai nepaprastai įdomu! Bet žinai, kas nulemia jų mažą dalyvavimą tokiose veiklose? Socialinės ir kultūros normos, mano galva.  O kas jas sukuria? Mes. Yup. Tiesiog, taip paprastai.

Vėlgi, ar visos moterys nori eiti į karinę tarnybą? Nea. Aš, pavyzdžiui, visiškai nenoriu. Ir galiu paprastai atsakyti kodėl, nenoriu ne dėl to, kad moteris, o dėl to, kad aš lipšni orui, mane užknisa lietus, šlapdribos ten visokios, tai jeigu reikėtų man tupėti apkasuose, kad ir pratybose, per lietų, keikčiausi labai riebiai ir ne lietuviškais keiksmažodžiais, patikėk. Bet, man apmaudu, kad man mokinė rašo ir sako, aš taip noriu po mokyklos stoti į kariuomenę! Tai mano svajonė. Bet aš susiduriu su konfliktu iš tėvų pusės, jie man sako, kad tai nemoteriška. Ir įsivaizduok, su jos noru eiti ten, ji taptų greičiausiai puiki karė. Bet štai, ji veidu atsitrenkia į sieną, kurioje užrašyta capslock‘u ir paryškintai juodu rašalu: SOCIALINĖS IR KULTŪROS NORMOS.

Vyrus tempiam į kariuomenę. Bet, juk turbūt ir jie ne visi nori ten būti, taip? Bet laikom norma, kad jie privalo VISI norėti, nes tai įrodo jų tikrąjį vyriškumą, tai tarsi toks, na vyriškumo standartas, kurį turi būtinai atitikti VISI vyrai. Nesąmonė! Juk esi tikrai girdėjusi/ęs sakant, va šių laikų vyrams reikia į kariuomenę, išeis, taps tikri vyrai, nebebus ten visokių gėjų ir viską.

Žinot ką, tie, kurie taip sakote? Eikit jūs su tokiu savo vyriškumo įsivaizdavimu ten kur norit.

Mes nieko negalim versti tapti tikrais vyrais ir tikromis moterimis, nes tai tiesiog neegzistuoja, tai yra kiekvieno/s subjektyvus įsivaizdavimas.

Tad pabaigai, nevaržyk savęs, tik tu savęs nevaržyk!

Photo by ig: @seteales on Unsplash

Share:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *