Tinklaraštis apie nelegaliai sukonstruotus lyčių stereotipus

Švelnutė, gražutė, meilutė vaikystėje, nuvedė tiesiu keliu į poreikį patikti visiems. Labas perfekcionizme!

27 sausio, 2020

Man apmaudu stebėti mergaites klasėje, kurios bijo. Ne, ne manęs (nors kartais galiu būti griežtutė mokytojutė). Bijo pasakyti garsiai atsakymą, bijo garsiai išreikšti savo nuomonę, bijo rizikuoti. Jos tiesiog, eina sau, kaip bijo suklysti! Kur tai veda? Tiesiu keliu į tobulumą/perfekcionizmą, kurį  pagaliau pradėjome linčiuoti ir garsiai sakyti, perfekcionizmas – ydinga. Taip, būtent. Ydinga, kenksminga ir visaip dar kaip vadink, bet perfekcionizmas yra krūva mėšlo. Ir tai galiu įrodyti savo istorija.

Aš esu perfekcionistė. Visiškai. Kad ir šį tekstą berašydama, jį parašiau, tada perrašiau, tada dar kartą atsiverčiau ir ištryniau kai kurias eilutes, kurios man nepatiko, nors jas įrašiau antro taisymo metu. Ir net tekstą jau įkėlus į tinklaraštį jį dar kelis kartus ištaisiau. Pamatytum, koks tekstas buvo iki įkėlimo ir jau įkėlus, skiriasi, kaip diena nuo nakties. Ir žinai, ok. Rašyti man patinka ir čia negailiu jėgų. Bet žinai, kai buvau magistro pirmam kurse, aš mokiausi tik dešimtukais, namų darbus, kuriuos skirdavo dėstytojai, atlikdavau nepriekaištingai, tuoj pat ėmiau patikti tiems profesoriams, docentams ir lektoriams, o kadangi man patiko, kad mane ėmė mėgti savo srities specai ėmiau dar daugiau, dar tobuliau atlikti visas paskirtas užduotis, pasiimdavau net papildomos literatūros paskaityti dalykų. Primenu, kad pirmam magistro kurse, darbas mokykloje niekur nebuvo nedingęs, ujujuj. Krūvį kokį turėjau, manau supranti. Žinai, kas nutiko 2019 pavasarį? Mane pradėjo ištikti nerimo, panikos atakos, važiuodavau namo iš darbo ir lyg iš niekur imdavau ir apsiverkdavau, naktimis verkdavau, mamai skambindavau jau po ašarojimo seanso arba per, skųsdavausi, kad nebeturiu jokio pagrindo po kojomis ir nežinau kas darosi. Tada dar klasika jau tapusi linija, kad į gyvenimėlį atėjo daugiau alkoholėlio, šventai tikėjau, kad nuims stresiuką ten viską. Nenuėmė, jeigu ką, tik pagilino.

Pradėjau lankytis pas

psichoterapeutę ir ji iškart

pasakė diagnozę: tu

perfekcionistė ir tu perdegusi

perfekcionistė. Aš jai atsakiau

atvirai, kad man patinka, kai

mane mėgsta žmonės ir giria, ir

aš tada tokia faina visa. Ji

paklausė paprastai, kas mane

nuginklavo iškart: o tu, ar pati

sau patinki?

Ir žinai, didelė dalis būtent mergaičių ir yra perfekcionistės, nes jos taip auginamos. Ar aš buvau auginama būti tobula? Ne, tai visa laimė! Bet šį virusą aš pasigavau iš kitokios aplinkos. Deja, mergaitės susiduria su ta, na žinai, švelnutė, gražutė, meilutė ir mūsų kultūra išvirė pilną katilą idealių mergaičių, kurios jeigu nepadarys tobulai išvis nieko nesiims, tylės, bijos, nerizikuos ir sieks aplinkinių pritarimo bet kokiems jų sprendimams.

Nuo pat kūdikystės mergaitės yra mokamos, kaip būti geromis, pavyzdingomis, mandagiomis, žodžiu tobulomis, o dar žiūrėk auginamos su tais gražiais rūbeliais, kurių nevalia išsitepti kieme, žaidžiant smėlio dėžėje. Ta prasme, kaip tai įmanoma išvis? Aš prisimenu save, tikiu, kad ir tu save prisimeni smėlio dėžėje kasant, statant didžiausius tortus, pilis, kalnus, bet kaip tą padaryti neišsitepant? Gerai, kad manęs tėvai netramdė tokiais dalykais. Žinau, kad yra puikių tėvų, kurie elgėsi/elgiasi kaip manieji, nevaržo savo mergaičių.

Kita vertus, yra tų tėvelių, kurie

išdievina savo dukrytes ir giria

jas už nuolaidžiavimą,

paslaugumą, mandagumą, o

baramos už netvarkingumą,

užsispyrimą ir dar žinoma, labai

stipriai apsaugomos nuo

neigiamo vertinimo ir skriaudos.

Aišku, ne vien tėvai daro tokį spaudimą mergaitėms, mes visi verdame tame pačiame kultūrinių normų katile, kurį išpylus vis tiek tie sumauti likučiai lieka. O tie likučiai nenori nei išsivalyti, nei išsiplauti, tad taip ir toliau verda kartu net ir su švariu vandeniu. Į žmonių kalbą išvertus ką čia dabar parašiau – kultūrinių normų taip paprastai neišvalysi (kodėl aš tas metaforas naudojus amžių amžinaisiais?).

Paskaityk dar, Astronomija, Peggy Whitson, One Strange Rock ir prie ko čia lyčių lygybė?

Kas tuo pat metu vyksta su berniukais?

Jiems yra visiškai legalu bastytis, tyrinėti, griūti, muštis, stumdytis, na čia tam, kad neva greičiau „suvyriškėtų“. Bet čia kita problema, skirkime dėmesį šį kartą toms perfekcionistėms mergaitėms.

Sakyk, ar tau neįdomu iš kur kyla perfekcionizmo virusas? Hah, žinau, kad įdomu, buvo ir man įdomu sužinoti. Tad skaityk apačioje:

Perfekcionizmo ištakų galėtume ieškoti daug kur. Tačiau šiandien norėčiau paliesti tik vieną aspektą – poreikis patikti. Aš jį užčiuopiau teksto pradžioje, pasakodama tau savo patikimo kitiems istoriją ne be reikalo. Pasidalinsiu vienu atrastu atliktu eksperimentu apie tai, koks gali būti stiprus mergaičių noras įtikti kitiems: ABC News televizijoje, berniukams ir mergaitėms buvo pasiūlyta tikrai neskanaus (vietoj cukraus, buvo įberta druskos) limonado ir jų buvo paklausta, ar patiko. Berniukai išsyk atsakė: „Fu… Šlykštus!“ Tačiau visos mergaitės mandagiai, vos nurydamos, jį išgėrė. Tik tuomet, kai tyrėjai paklausė mergaičių ir paragino atsakyti, kodėl šios jiems nesakė, kad limonadas bjaurus, jos prisipažino nenorėjusios liūdinti tyrėjų (šį tyrimą radau knygoje: Būkite drąsios, ne tobulos, Reshma Saujani).

Ką šis eksperimentas man sako? Čia yra aiškiai matyti mergaičių noras įtikti kitiems. Kai jos yra paprašoma išreikšti savo nuomonę, ji tuoj pat ims apskaičiuoti trylika tūkstančių variantų, tokių kaip, kaip čia neįžeisti/kaip patikti vaikinui, mamai, tėčiui, broliui, sesei, ar geriau iš tiesų pasakyti, tai apie ką tu galvoji ir tai, kuo tiki ir tada gali tiesiog susigalvoti: ai išvis nieko geriau nesakysiu, dar pasijuoks.  Realiai, aš irgi taip pat darydavau, nežinau, man atrodo lig šiol dar negaliu visada tvirtai pastovėti už savo įsitikinimus. Regis nenoriu įžeisti kito žmogaus, tiesiog, turiu teisę kaip žmogus pasakyti, kad su kito nuomone nesutinku. Bet tada sustabdau save ir pradedu galvoti, tai ar tikrai šio asmens aš neįskaudinsiu?

Žinoma, įžeidinėti žmonių

nereikia, bet pasakyti drąsiai tai,

ką tu galvoji šiuo metu, o

nebandyti įtikti yra nepaprastai

svarbu.

Mano tekstus šiuo metu skaito įvairaus amžiaus moterys, na IG rodo, kad seka daugiausiai 15-35 metų moterys. Žinai ką, moterie tu??? Nustok būti perfekcioniste, tiesiog nustok būti tobula visiems. Tu esi pakankama. Labai faina, kad tu esi! Tad nenustekenk savęs taip, kaip aš tą padariau su savimi. Žinok, man užtruko kol pasveikau ir dabar dar kovoju su nerimu. Bet jeigu tu perėjai visą tą perfekcionizmo mėšlą savo batais ir esi pasimetusi, ir nežinai kaip čia ką daryt? Žinai ką daryk? Ant savo stalo pasidėk lapelį, kuriame būtų užrašytas priminimas: you‘re good enough, pasidėk matomoje vietoje. Aš taip padariau!

Photo by Geronimo Giqueaux on Unsplash

Share:

Įrašo “Švelnutė, gražutė, meilutė vaikystėje, nuvedė tiesiu keliu į poreikį patikti visiems. Labas perfekcionizme!” komentarų : 1

  1. […] Beje paskaityk tekstą apie mergaites, įspraustas į tobulumo rėmus. […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *