Tinklaraštis apie nelegaliai sukonstruotus lyčių stereotipus

Bite – tu kieta!

7 vasario, 2020

Aš turiu įkvėpimo šaltinių labai daug. Šie šaltiniai nebūtinai yra moterys, bet šį kartą apie moterį. Man kaip istorijos mokytojai nėra sudėtinga atrasti tokių įkvėpimo šaltinių praeityje, juolab, kad ieškoti ir atrasti genialių pavyzdžių man labai patinka. Pakapsčius ne visai giliai smegenyse, greitai prisimenu, kažkada rodytą dokumentinį filmą, man atrodo kurtą LRT,  apie Gabrielę Petkevičaitę – Bitę.

Dar dabar prisimenu kaip mane užkabino mintis, kuri privertė prisėsti prie teliko (kas retai nutinka ir tai tik pas mamą) ir peržiūrėti pilną ekranizaciją apie Gabrielę:

 „Bitė dažnai sakė, kad moterys

turi būti ekonomiškai laisvos nuo

vyrų“.

Galvojau pala pala, rimtai? Juk Gabrielė gyveno XIX-XX a.! Žvelgiant į to meto kontekstą, yra aišku, kad taip kalbėti buvo ne tik, kad drąsu, bet ir nepriimtina. Apie to meto moterų padėtį gali paklausyti podkaste, kuriame kalbinau Vilniaus universiteto istoriką Norbertą Černiauską. Iš savo pusės tik primenu, kad moterys buvo visiškai priklausomos nuo vyrų, o jei ji netekėjusi, buvo užgauliojama ir laikoma nepilnaverte visuomenės nare. Ok, gal nevyniosiu į vatą ir pasakysiu kitaip, ji buvo laikoma nepilnaverte kaimo merga.

O, kadangi šią savaitę skiriu

drąsai, tai kai sukau galvą apie

tai kas mane įkvepia būti drąsiai,

iškart prisiminiau Gabrielę.

Pavyzdžiui, 1905 metais Bitė dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. Šiame seime turėjo būti numatyti Lietuvos valstybingumo reikalai ir užmatyti autonomijos nuo Rusijos siekiai. Ką Bitė veikė čia? Nepatikėsi, ana ėmė kovoti už moterų lygias teises politikoje. Amazing.

Kai turim tūkstantį devynis šimtus penkis metų visišką patriarchatą (ir tai paėmiau ne tikslų laiką, paėmiau tik po Kristaus suskaičiuotą) Petkevičaitė ėmė atviromis kortomis šaukti: moterys turi lygiai tokią pačią teisę dalyvauti politikoje, kaip ir vyrai.

Tuo pat metu dar buvo įkurta Lietuvos moterų sąjunga, Bitė šiai sąjungai sukuria visą veiklos programą.

Na ir žinoma, klasika, kurią turbūt žinai, kad Bitė 1926 m. dalyvavo prezidento rinkimuose kartu su Felicija Bortkevičiene. Nelaimėjo nei viena, nei kita. Bet yra visiškai suprantama, nes tuo metu Lietuva nebuvo pribrendusi šiuolaikinei demokratijai, o juolab tokiam akibrokštui kaip, kad moteris prezidentė.

Bet ne laimėjimas šiuo atveju svarbus, aišku, būtų neįtikėtinai jėga, tačiau šiuo žingsniu Bitė parodė, kad moterų balsas irgi yra svarbus, reikalingas ir turi būti girdimas. Ir tik dar kartą primenu, kad tai XX a. pradžia! Kai moterų teisė buvo viena – balsuoti, lyg ir teisiniu pagrindu moterys emancipuotos, tačiau jos buvo neveiksnios, slepiamos už šeimos sferos, taip moterys neturėjo laiko išprusimui. Tai apie kokią savirealizaciją ten galima dar ir kalbėti, kai reikia pavalgydinti šešis vaikus, patenkinti vyrą, pašerti gyvulius, dar į laukus vasarą nuvaryti, susiūti, numegzti, išsiuvinėti ir ai žodžiu, susinervinau (čia kalbu apie kaimo moteris, mieste padėtis buvo kiek lengvesnė). Tai va tokiame klimate Bitė sako, neup, aš noriu mokytis, noriu mokyti, noriu rėkti, kad moterys yra kietos ir gali veikti.  

Bitė mane įkvepia drąsa. Pamynusi tuometinius visus patriarchato principus, moteris ėjo iškelta galva į priekį, įrodydama, kad moteris sugeba daryti daug dalykų ir viena pati. Nėra įrodymų, kad ji ėjo iš proto ar tiesiog mylėjo kokį vyrioką, neranda istorikai jokių meilės laiškų jai ar jos siųstų. Nenoriu kurti konspiracijų teorijų ir sakyti, kad Bitė buvo ant tiek nusiteikusi prieš vyrus, jog boikotavo santuoką. Bet drąsiai galiu sakyti, kad vyras nebuvo jos tikslas, jos tikslas – pačiai siekti išsilavinimo, niekada neprarasti smalsumo naujoms žinioms ir padėti kitoms moterims suvokti, kad gali nuveikti labai daug dalykų savo gyvenime!

Bite – tu mane įkvepi!

Photo by Photos By Ant on Unsplash

Share:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *