Tinklaraštis apie nelegaliai sukonstruotus lyčių stereotipus

Drąsa būti savimi, kas tai?

8 vasario, 2020

Jei atvirai, šiandien neplanavau išleisti absoliučiai jokio teksto. Bet ryte gerdama skaniausią kavą (tiesiog su pienu, nu aš paprasts žmogus), peržiūrėjau TEDTalk su vienu iš mano mylimiausių astronautų – Chris Hadfield. Jo, teisingai supratai, aš turiu savo mėgstamiausius astronautus. Jis kalbėjo apie baimę ir drąsą sujungdamas savo SPACEWALK istoriją.  

Pasakodamas savo kosmoso istoriją, auditorijos klausė, kokia tavo didžiausia baimė? O jo istorija tokia, spacewalk metu jis apsiašarojo, na tas apsiašarojimas toks maždaug, kai nusižiovauji ir akyse atsiranda ašaros, tiesiog. Visa tai vyksta atvirame kosmose, turint omenyje visus gravitacijos dalykus, ašara niekur nekrenta, ji tik didėja, taip Chris‘as tarsi pakliūna į  akligatvį, vadinasi nieko nebemato. A T V I R A M E  K O S M O S E. Ir jis klausia auditorijos, kokia jūsų didžiausia baimė? Salė juokiasi.

Ir būtent ši Chris‘o istorija mane įkvėpė parašyti dar vieną tekstą apie drąsą. Tik šiandien kalbėsiu apie save. Gali pasirodyti, kad aš esu labai drąsi, bet iš tiesų aš tik mokausi tokia būti.

Ir žinai, aš kalbu ne apie tą drąsą,

kuri leidžia nuslysti su slidėmis

nuo aukščiausio kalno, ne, šitų

dalykų aš nebijau. Kalbu apie

drąsą būti savimi.

Kai aš buvau paauglė, buvau fyfa. Bet iš manęs ji buvo nevykusi, tačiau bijojau nepritapti prie kitų Naujos Akmenės (aš iš čia kilusi) panų, juk paauglystėje nepaprastai svarbus bendraamžių priėmimas. Atvykusi į Vilnių kelis metus dar buvau fyfa, vaikščiodavau po keistas vietas penktadieniais, kuriose apstu aplinkui tokių pačių fyfų, kaip ir aš. Tik vėl, fyfa iš manęs buvo netikusi. Žinai kodėl buvau netikusi? Nes tai nebuvau AŠ.

Nes common, aš eidama dabar į

biblę, visą laiką klausiausi ZZ

Top! Kokia iš manęs fyfa.

Didysis pasikeitimas įvyko, kai nuvariau į tatuiruočių saloną vieną karštą rugpjūčio dieną, prieš pat savo gimimo dieną ir pasidariau didelę tattoo ant nugaros. Prisimenu, kaip kentėjau alinatį skausmą 4 valandas! Bet po jų aš buvau tokia laiminga ir savo meistrei pasakiau, aš jaučiuosi pilna! Tada prasidėjo mano kelias į savęs laisvę. Netrukus pasidariau dar vieną tattoo.

Įsidarbinau mokykloje, ilgai slėpiau nuo kolegų ir mokinių, kad turiu tattoo, nes ei, juk mokytojutė. Ir tada vėl sustingau. Neleidau būti sau savimi, apsimetinėjau. Kai savęs apgaudinėjimas ėmė trukdyti, pasidariau dar tris tatuiruotes, dvi iš jų matomose vietose, tad šiltuoju sezonu jas gali matyti mokiniai.

Be to, prisivėriau į ausis auskarų. Ir vat štai, aš esu tokia mokytoja. Kuri neapsiriboja mokytojos statusu, kiti išvis net negali patikėti, jog aš mokytoja.

Ir nepaisant to aš vis dar mokausi būti savimi. Pavyzdžiui, ar žinojai, kad prieš kiekvieną podkastą aš beprotiškai jaudinuosi? Ir paklausius tų trijų tinklalaidžių man visos jos nepatiko. FEMA pirmieji įrašai irgi nekelia džiaugsmo, nes juos rašė ta kita Marija, kuri bijo būti savimi. Įrašiau ketvirtą podkastą, kuris džiugina, paskutinieji FEMA tekstai man vis labiau patinka, o ir sekėjų būrys auga. Žinai kodėl? Nes aš sau pasakiau – nebebijosiu būti savimi, būtent tokia kokia ESU AŠ. Ir kaskart, kai sau pasakau šiuos žodžius, mano laimės kiekis padidėja trigubai.

Tad šiandien aš tau noriu palinkėti, nebijoti būti savimi, nes tada ateina patys geriausi dalykai gyvenime, savaime.

Share:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *