Tinklaraštis apie nelegaliai sukonstruotus lyčių stereotipus

Kubiliūtė, kaip tik dabar, kai visame chaose reikia išmokti susiturėti ir džiaugtis, kad esi

13 kovo, 2020

Tiesą pasakius, šiandien turėjau parašyti visai apie kitą žymią moterį. Bet vis nedavė ramybės vidinis balsas, kuris kartojo: rašyk apie Marcelę, rašyk apie Marcelę. Sako reikia klausyti ką kalba širdis, tai tą ir padariau. Paklausiau. Todėl šios dienos tekstas apie Kubiliūtę.

Kai apie ją sužinojau pirmą kartą, išskaičiau viską, išžiūrėjau viską kas yra prirašyta ir pripasakota, kad tik sužinočiau dar daugiau. Ši asmenybė mane tiek sužavėjo, kad vis dar iki pat dabar negaliu numesti niekur į šalį didelio susižavėjimo ja.

Kas ji tokia? Žvalgė. Moteris, kuri visiškai save paaukojo Lietuvai, sunkiausiais mūsų šalies gyvenimo periodais. Na pavyzdžiui, kai lenkai 1919 norėjo įvykdyti sukilimą ir nuversti Lietuvos vyriausybę tam, kad Lietuva būtų prijungta prie Lenkijos, Marcelė šį sukilimą padėjo sužlugdyti. Aš tai sakau, kad ji ne tik padėjo, būtent Marcelė realiai ir sužlugdė šį sukilimą! Įsivaizduoji?

Paaiškinsiu labai paprastai.

Marcelė prisidėjo prie to, kad

Lietuva išsaugotų tik ką

paskelbtą nepriklausomybę!

Net ir tada, kai Vilnius jau priklausė Lenkijai, ji liko Vilniuje ir teikė visą informaciją Kaunui (ten tupėjo tuometinė valdžia) apie lenkų karinius ešelonus, duomenis apie priešo dislokacijos vietas, pajėgas ir ginkluotę, rinkdavo duomenis iš Vilniaus lenkų spaudos. Kadangi lenkai įtarė, jog ji dirba ne jų naudai, tad 1922 m. rudenį jai kilo mirtinas pavojus.

Marcelė buvo ieškoma, gatvėse

kabojo plakatai su jos atvaizdu,

skelbiantys, kad už moters galvą

siūloma 5 tūkst. zlotų. Gali

patikėti, koks gyvenimėlis?

Ir tai dar ne viskas. Ši moteris ant tiek kieta, kad ji gelbėjo asmenis, kurie pateko į nacių nemalonę. Rizikuodama savo gyvybe ji gelbėjo žydų vaikus. Grįžus antrą kartą sovietams į Lietuvą (1944) ją suėmė ir nuteisė tremčiai, dėl antitarybinės veiklos dar pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940-1941). Deja, po tremties ji grįžo tiek fiziškai, tiek dvasiškai palaužta. Grįžusi išgyveno 13 metų ir mirė nuo krūties vėžio, dideliuose skausmuose.

Mane šokiravo dar ir tai, jog ji po tremties grįžo itin sunkios būklės, gulėjo ligoninėje, o kai tik galėjo pradėti vaikščioti rasdavo jėgų guosti kitus ligonius. Ją prisimenantys asmenys būtent ir nupiešia ją kaip labai šviesią, jaukią ir atsidavusią asmenybę kitiems.

Marcelė mane įkvepia nesiskųsti ir džiaugtis gyvenimu, ypač dabar, kai chaosas aplinkui. Ši moteris mane moko nepasidavimo pavydui, pykčiui. Būtent Kubiliūtė man ir yra apie tai, apie džiugesį būti čia ir dabar, apie džiaugsmą gyventi!

Share:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *