Tinklaraštis apie nelegaliai sukonstruotus lyčių stereotipus

Ačiū tau!

24 birželio, 2020

Turiu prisipažinti. Mano paskutinės dvi savaitės buvo išprotėjusios. Išgyvenau daugiau mažiau tokią būseną: nuolatinės permainos tapo mano kasdiene palydove. Vienas projektas, kitas projektas, mokytojavimo paskutinė savaitė, susitikimai darbe, susitikimai po darbo, sportas, daug sporto, interviu įvairioms žiniasklaidos priemonėms, susitikimai su draugais, kartais iki vėlumos. Visiems taškiausi emociškai, neatsižvelgdama į save.

Todėl penktadienio vakarą pajutau, kad mano smegenys tiesiog mėto klaidas, prašo paspausti atnaujinimo funkciją, nes kalbėdama apie perdegimą mokytojams/mokytojoms mačiau, kad pati sparčiu žingsniu šoliuoju į tą pačią nesąmonę – perdegimą. Tai kaip gerai, kad išmokau laiku paspausti stabdžius. Dar ne iki galo gebu suvokti, kad laikas be darbo nėra dykinėjimas, bet aš stengiuosi.  

Matai, tas laikas be darbo man turi ir kitą prasmę – negatyvių minčių antplūdis (beje, dėl savo galvoje amžinai kuriamų istorijų vėl pradedu lankyti psichoterapiją). Būtent tuo metu, kai kompas naudojamas klausyti muzikai arba filmui pažiūrėti, aš įlendu į savo galvą, kurioje atsiranda dvi svarstyklių lėkštutės. Ant jų sveriu tokias mintis, gal imti ir neberašyti, nebekurti? Juk tai gali nustekenti. Nesu super žinomas žmogus, tačiau kai parašau tekstą sulaukiu nemenkai mano pavadintų – bespalvių komentarų, o tai irgi labai sekina.

Bet tada, kitoje svarstyklių lėkštutėje atsiranda visai priešinga pirmai minčiai, mintis. Kuri sako, nebūk pati savo svajonių vagis ir entuziazmo plėšiku. Po tokios minties prisimenu, kad be FEMA man būtų liūdniau. Žymiai liūdniau būtų be mano sekėjų, kurie ir kurios noriai leidžiasi į gražią, konstruktyvią diskusiją. Nebijo reikšti savo nuomonės, kuri yra pagrįsta ir neapipilta neapykantos padažu. Iš tokių diskusijų ar komentarų aš pati mokausi.

Todėl pamaniau, man reikia kažkokio nuolatinio priminimo, kodėl aš ir kam aš čia esu.

Taip užsirašiau pasidaryti tattoo, vietą gavau akimirksniu (kas gana neįprasta). Pasidariau ją todėl, kad kiekvieną dieną man primintų, jog aš esu apdovanota. Pirma, mano svajonė išsipildė – rašyti apie lyties stereotipus, todėl dėl šios svajonės turiu prisiimti atsakomybę. Antra, aš turiu žmonių, kurie ir kurios mane seka, skaito, domisi.

Šios tatuiruotės prasmė – kad ir kur nuvedė šis kelias, atgal sugrįžti aš nebegaliu.

Ačiū, kad esi su manimi!

Share:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *