Tinklaraštis apie nelegaliai sukonstruotus lyčių stereotipus

Nustoti atsiprašinėti arba išmesti tobulos mergaitės įvaizdį ir būti tiesiog, žmogumi.

3 liepos, 2020

Ar žinojai, kad moterys žymiai dažniau atsiprašinėja už bet ką, už viską!, nei vyrai? Vedžiau konsultaciją prieš istorijos egzaminą 12-tai klasei, merginos ką nors neteisingai susakydavo, tuoj pat išsprūsdavo: atsiprašau. Prieš tą konsultaciją jau skaičiau nemažai straipsnių apie tai, kad moterys yra linkusios žymiai dažniau atsiprašinėti nei vyrai, tad ausys ėmė tiesiog raitytis girdint tiek daug atsiprašymų iš jų, o ir pati save prigavinėjau, jog už kiekvieną menkniekį imu sakyti: atsiprašau.

Šioje vietoje puikiai tiks mano tinklinio treniruočių pavyzdys. Treniruojamės poroje su kita mergina, prieina treneris, taiso klaidas. Aš už kiekvieną klaidą atsiprašau, mano pora taip pat. Treneris nusisuka, per smėlį nučiaužėja iki vyrų porų, juos taiso, jie neatsiprašo. Tada imu galvoti, kas čia yra? Rimtai, kas čia yra?

Aš nenoriu pasakyti, jog vyrai neatsiprašinėja, nieku gyvu. Bet atsiprašoma už skirtingus dalykus ir dažnumas akivaizdu – skiriasi. Arba kitaip tariant, moterų slenkstis ties atsiprašymo riba yra žymiai arčiau jos pačios, nei, kad vyro. Dar kitaip tariant, vyras už mažmožius neatsiprašinės, nes iš tiesų, o kam tai daryti? Mano tinklinio pavyzdys puikiai tai iliustruoja, kodėl man besimokant žaisti reikia atsiprašinėti trenerio už daromas klaidas? Juk daryti jas mokantis yra visiškai normalu ir natūralu.

Pažvelkim ką sako tyrimai, nenoriu, jog šis tekstas būtų „viena boba sakė“ tipažo. Taigi, 2010 Psichology Science paskelbė tyrimo rezultatus apie „skirtingus atsiprašymus“. Šiame tyrime vyrų ir moterų buvo paprašyta surašyti veiksmus už kuriuos jie/jos atsiprašinės per 12 dienų. Taigi, kas paaiškėjo. Tiek vyrai, tiek moterys – 81 proc., atsiprašo tada, kada jaučia, jog pasakė ar padarė kažką kitam įžeidžiančio. Kaip ir logiška, ir neįdomu. Einam toliau. Tačiau moterys sakėsi, jog jos dažniau jaučiasi kaltos dėl kažkokio savo veiksmo, išsakyto sakinio ar ištarto žodžio. Pavyzdžiui, moterys įvardino, kad jeigu pažadino miegantį draugą, tai joms yra kone didžiulis nusikaltimas ir puola dėl to atsiprašyti. O vyrai teigė, taip tai nemalonu, bet ne tragedija ir greičiausiai nepuls atsiprašinėti.

Kodėl svarbu apie tai kalbėti?

Matai, tokie nekalti atsakymai kaip, kad „atleisk, bet nemačiau tavo žinutės, todėl negalėjau atsakyti“, „atleisk, bet neturėjau laiko atrašyti tau laiško“ ir pan., surezga niekingą, bespalvę mintį – tu padarei kažką blogo. Bet ar tikrai? Na rimtai, pagalvok, bet ar tikrai?

Netikrai. Nes, a) tai, kad tu nepamatei žinutės nėra pasaulio pabaiga (vyrai greičiausiai net neatsiprašys už tai, nes, o kam tai daryti?, b) tu pati save imi kaltinti, gėdyti, kad ėmei ir nepamatei „laiku“ žinutės. Kai imi kaltinti, bausti save piktais žodžiais, kad maždaug „aš netikusi, neperskaičiau žinutės, neatrašiau laiško“, kerti pati sau per pasitikėjimą savimi, savęs pagarbą. Todėl gerai pagalvok, ar neatsakyta žinutė po minutės gali realiai kažką įskaudinti? Jei ir taip, patikėk, tai ne tavo problema. Todėl atsiprašinėti už tokius dalykus nereikia. Be to, nuolatos atsiprašinėdama kitų, kokią tu žinutę skleidi apie save? Greičiausiai tokią pačią, vis kažką darai ne taip, jog atsiprašinėti tenka. O tai gali kenkti  bet kokiems tavo santykiams.

Dabar kai mokykloje žiūriu į savo mokines ir girdžiu, jog jos atsiprašinėja, suvokiu aiškiai, kad ne kažkas dar ir pasikeitę. Aš atsiprašinėju, jos atsiprašinėja, dar kitos atsiprašinėja. Taip ir atrodo, kad moteris turi atsiprašyti vien už savo buvimą. Tad ką daryti?

Čia matau kelias problemas: 1) mergaitės yra auginamos kaip princesės, švelnutės, gražutės, mažutės, tylios ir ramios, tad jeigu garsiau ima ką sakyti, jaučia, lyg turėtų atsiprašinėti; 2) kadangi mergaitės auginamos būti tyliai, reiškia, joms būti drąsioms negalima. Todėl būtent į čia ir reikėtų kreipti dėmesį, norint atsikratyti moteriai primetamų lyties klišių. Taigi, dar kartą klausiu, tai ką daryti?

Sportuoti. Judėti. Neįtikėtina ant kiek paprastas atsakymas, taip? Kodėl?

Pasirodo, kad „įgalėtas kūnas įgalina drąsą. Tyrimais atskleista, jog sportas mergaitėms yra neįkainojamas savigarbos stiprinimo būdas, padedantis apeiti tobulos mergaitės programavimą. Juk, sporto aikštelėje nelieka vietos gerumui, mandagumui, meilumui, kitiems poreikiams tenkinti, tvarkingumui ar švarai. Būtent ten išmokstama būti atkakliomis ir konkurencingomis, ten garsiai rėkiama, susipurvinama, nėra reikalo susilaikyti ar atsiprašinėti už savo talentą, ten bendraujama tiesiai ir atvirai siekiant suburti vieningą komandą“, sako Reshma Saujani, „Būkite drąsios, ne tobulos“ knygoje.

Pasirodo, kad vien išmokus kokios nors fizinės veiklos laaabai padidėja drąsa. Tik čia noriu pabrėžti, jog nepaprastai svarbu yra eiti iš savo komforto zonos. Bėk 5 km, išvažiuok į kelionę dviračiu, įkopk į didžiulį kalną (kas čia Lietuvoj, Šatrijos kalnas?), kapok malkas, išmok čiuožti pačiūžomis, išmėgink laipiojimą uolomis salėje, nueik į zumbos pamokas, svarbu, jog tai būtų ne tavo komforto zona. Net jeigu vaikystėje laiką leidai skaitydama, o ne lakstydama ar besikarstydama medžiuose, jeigu net nepanašu, kad sugebėtum imti ir aktyviai judėti, vis tiek bandyk. Patikėk, jeigu aš sugebėjau pradėti lankyti tinklinio treniruotes, tu sugebėsi nubėgti tuos 5 km.

Share:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *