Tinklaraštis apie nelegaliai sukonstruotus lyčių stereotipus

bėgančios su vilkais

26 liepos, 2020

Ach, pagaliau perskaičiau „bėgančios su vilkais“! Numečiau ją į šalį tuomet kai gerokai įpusėjau, atvirai? Toks ir buvo santykis su šia knyga: skaityta, išskaityta, palikta kuriam laikui, tada vėl griebiama į rankas ir vėl viskas iš pradžių: skaityta, išskaityta, palikta kuriam laikui, tada vėl griebiama į rankas.

Tame nieko nėra blogo, ši knyga tokia matomai ir yra, visų duodamų žinių apie laukinę moters sielą suvirškinti vienu prisėdimu negali. Po kiekvieno Clarissos išnagrinėto mito arba pasakos sustodavau ir norėdavau apmąstyti, nes eina sau, kiek aš savęs atradau tuose mituose bei pasakose. Tačiau įdomiausia tai, kad po kiekvieno paaiškinimo savyje iškapstydavau per ilgai užspaustą laukinės moters archetipą, kurį buvau nustekenus gėda jį turėti. Penkis metus buvau save susipakavus į kuklios moters dėžutę, todėl bet kas, kas ėjo prieš kuklumą buvo nustekenta mano pačios.

Ar ir tu radai savo mitą ir/ar pasaką, kuri labiausiai apibūdino tavo elgesį? Mane visiškai išnešė, Raudonų kurpaičių pasaka, rodos ta pasaka apie mane. Buvau tiek ilgai susipainiojusi tarp savęs ir kito. Rimtai. Prašiau, kad mane mylėtų, nors nesugebėjau savęs pamilti. Prašiau, palikti mane ramybėje, nors kito palikti ramybėje, kai to reikėjo nemokėjau. Norėdavau jaustis geriau nieko nedarydama dėl savęs prasmingo, todėl tiesiog įkrisdavau į vakarėlių liūną, o suprantam, kad tai tik laikinas gerumas. Apie tai ir yra Raudonos kurpaitės – susižavėjimą trumpalaike aistra bei džiaugsmu, nors tai yra tiesiog ilgalaikių svajonių vagys.

Bet, labiausiai turbūt man įstrigusi mintis yra apie tai, kaip moteris jaučiasi vėl suradusi laukinės moters sielą savyje:

„Moterys, kurios buvo jos

netekusios, o paskui vėl surado,

iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti

ją visiems laikams. Kai jau

atgauna, jos bet kokia kaina

siekia ir išlaikyti, nes tiktai jos

dėka suklesti kūrybiškumas,

santykiai su kitais žmonėmis

darosi prasmingesni, gilesni ir

turtingesni. […] Dabar dienos

pabaigoje apimantis nuovargis

ateina po prasmingų darbų ir

drąsių žygių, o ne nuo sekinančio

sukimosi vis tų pačių rūpesčių,

niekingų minčių ir nykių

santykių rate. Moterys pradeda

instinktyviai jausti, kam metas

mirti, o kas privalo gyventi.“

Kitaip tariant, nebijok švęsti savo unikalumo!

Share:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *