Lyties stereotipai

Pyktis ir moteris

Ką reiškia būti moterimi ir tuo pačiu pykti? 


Man ilgai atrodė, jog pykti aš negaliu, ypatingai tada jeigu myli. Ilgą laiką rodėsi, jog pyktis ir meilė yra du atskiri krantai, kurie niekaip nesusisiekia. Manęs dažnai klausdavo, ar aš kada nors pykstu? Su pasididžiavimu atsakydavau: NE! 


Tada pradėjau lankyti psichoterapiją. Spėk, ką psichoterapeutė man drąsiausiai mestelėjo tiesiai prieš akis? Greičiausiai nujauti. 


Marija, ji sako, pykti ir mylėti yra

normalu. O faina visiems ir

visoms būti nereikia, būti

nepatogia irgi yra normalu. 


Kodėl aš bijau pykti? Nes moteris pykstanti isterikė. Nes moteris kalbanti griežtai – nesuprantanti humoro, kai yra pasakoma kažkas ir juokingo, bet lyg ir nejuokinga. Nes moteris turi būti kukli, besišypsanti, graži. O grožis ir pyktis, juk nedera. Na arba ten iš filmų esame prisimokiusios „gražiai pykti“, „mielai pykti“.


Bet žinai ką? Aš pavargau būti patogi, pavargau nemokėti pykti, kai norisi pykti. Pavargau šypsotis tada, kada sieloj raganų choras dainuoja dainas apie skausmą, kurios man signalizuoja ne be apsimetinėti. 


Pyktis yra tik emocija, kurią turime kiekviena. Pyktis nėra nemoteriška, pyktis nerodo, kad tu isterikuojanti moteris, pyktis rodo tik tai, kad tu žmogus. Pyktis nėra nei blogai, nei gerai, jis tiesiog yra. Pyktis nėra nei moteriška, nei vyriška, pyktis tiesiog emocija. 


Noriu leisti numirti tai gerai motulei, kuri nori būti gera visiems ir visoms, nebebūti aukai ir sakyti, kokie tie socialiniai konstruktai užknisantys (nors taip ir yra), kurie man neleidžia būti, pykti, mylėti, džiaugtis taip kaip aš suvokiu. Bet prisiimu atsakomybę už save ir einu už tai, kad pykti, visų pirma, man, o ir kitoms būtų normalu. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *