Meilė sau

Kūrybiškas gyvenimas – drąsiųjų kelias

Ar galiu susikurti kūrybišką gyvenimą, jeigu nieko neveikiu kasdienybėje kas susiję su kūryba? Be abejonės. Dažnu atveju, kai imame kalbėti apie kūrybiškumą iškart dingteli į galvą mintis, jog tokį gyvenimą sugeba susikurti tik menininkai. Tačiau mes, žmonės, juk visi iš prigimties esame kūrėjai. Tai reiškia, kad ir savo kūrybišką gyvenimą galime susikurti absoliučiai v i s i. Mane erzina, kad iki šiol kūrybiškumas gyvuoja tik Bohemijos stiliumi, na arba bent jau jis taip yra stereotipizuojamas.

Bėda ta, kad imti pradėti kurti savo kūrybišką gyvenimą bijome. Esu įsitikinusi, kad kūrybiškas gyvenimas – drąsiųjų kelias. O jei drąsos stinga, jos galime įsipūsti!

Patikėkit, apie drąsiųjų kelią ir baimę aš galiu kalbėti tvirtai. Nes aš pati, ilgą laiką buvau bailė, kuri vėliau apsisprendė rinktis drąsą (šis žingsnis, beje irgi gąsdino!). Mane kankino baimė pradėti kurti dalykus, nes bijojau, kad nesugebėsiu, bijojau, ką pagalvos kiti, bijojau, kad niekas manęs nesupras. Kol vieną vasarą toptelėjo mintis – gana! Aš noriu rašyti, aš noriu kurti! Aiškiai suvokiau, kad mano baimės neturi gylio, jos visada tokios pačios bei nesikeičiančios ir mano baimės amžinai būna nepatenkintos! Pavargau nuo nuolatinio sau sakymo STOP, STOP, STOP! Visada giliai širdyje jaučiau, kad aš galiu daugiau, galiu geriau, dabar tik liko susiimti ir pradėti daryti susidraugaujant su baimėmis, bet neleidžiant joms valdyti mano kūrybiškumo ir manęs pačios.

Taigi, kas yra kūrybiškas gyvenimas? Man, tai rašymas. Jam galiu atsiduoti neskaičiuodama minučių laikrodyje. Tapyba, kurią, deja dabar apleidau. Tačiau, kitas svarbus kūrybiško gyvenimo dėmuo – gyvenimas be dramų ir katastrofų, kurias susikuriu kartais pati, o kartais leisdavau kurti toksinų prisivalgiusiam žmogui (tačiau, tokius žmones riebiai išbraukiau iš savo gyvenimo, tad ir negatyvių žmonių nelikę). Tai palaukit, jeigu išbraukiau negatyvius žmones iš savo gyvenimo, tai reiškia, kad gyvenimą be dramų galiu susikurti pati? Kūrybišką gyvenimą apie kurį tiek ilgai svajojau galiu susikurti pati?! F a n t a s t i k a.

 Bet, tokį gyvenimą susikurti nebus lengva.

Tam reikia disciplinos. Jos reikia ne tik norint rašyti, tapyti, kurti dainas, bet ir užsimanius gyventi be dramų. Drama, šiame tekste tegul būna pakeičiamasis žodis. Jį pakeisti gali kuo tik nori: auginti savivertę, pasitikėjimą savimi, būti nepriklausoma/s santykiuose, tapti finansiškai laisva/s ir t.t.

Taigi, visame kame reikės disciplinos. Pirmiausiai, pakalbėkime apie drąsą kurti profesinėje veikloje.

Rašymas – man Visatos dovana. Štai ėmiausi rašyti knygą, femai diena iš dienos rašau tekstus jau daugiau nei metus. Ar visada jaučiu malonumą? Kartais pritrūkstu idėjų, būna dienų, kai net nenoriu pagalvoti apie rašymą. Tačiau kai nenoriu visai rašyti imu stebėti save ir klausti, su kuo tai yra susiję? Gali būti, kad priežastys bus įvairios. Pasikapstinėjus po save atrandu, kad nenoriu rašyti, nes X žmogus mane įskaudino, man dėl to liūdna ir visai nenoriu rašyti. Kartais finansams sušlubavus jaučiu nerimą, todėl niekaip negaliu prisiversti galvoti apie kažką kitą. O kartais tiesiog tingiu. Bet aš visada žinau, kad jeigu prisėsiu rašyti mano nerimas išblės, nuoskaudos liks užnugaryje, o tinginys išeis su lyg ta pačia akimirka, kai sėsiu konstruoti, žingsnis po žingsnio pirmuosius sakinius. O jei pritrūksiu idėjų, visada žinau, kad jos ateis rašant arba rasiu knygose.

Taigi, rašymas yra mano namai į kuriuos kaskart sugrįžus jaučiuosi jaukiai, čia man šilta, ramu ir kvepia Bijūnais, mano mylimiausiomis gėlėmis. Bet tokius jausmus man leidžia patirti tas žodis, kuris ne visiems patinka – d i s c i p l i n a. Aš jos laikausi įsikibusi, nes ji man padeda vis dažniau ir dažniau patirti sėkmę bei palaimą. Kad ir dabar, šį tekstą rašau sekmadienį, 7 val. ryte, prieš tai atsikėlusi 6 val. ir išvedusi į lauką Zoją. Rytas yra mano nuostabiausias laikas rašymui, būtent šiuo metu mane aplanko idėjų fėjos (Elizabeth Gilbert, savo knygoje Didi magija, idėjas taip ir vadina – idėjų fėjos), tad nenoriu šio laiko švaistyti veltui. Vakarais esu visai nedarbinga, todėl einu anksti miegoti, kad ryte atsikėlusi galėčiau rašyti. Man tai yra laimė.

Svajoju jau dabar apie tą išaušusią dieną, kai mesiu darbą ir išeisiu dirbti tik ant savęs, o tai reiškia, jog galėsiu skirti žymiai daugiau laiko rašymui. Tad, kaip matai, mano kūrybiškas gyvenimas net nėra susijęs su mano tiesioginiu darbu, nors ten kūrybos nemažai, bet tai ne tas pats, kas rašymas. Ir tokį kūrybišką gyvenimą su rašymu aš susikūriau pati, susidraugavus su savo baimėmis. Dabar dar kartais pagalvoju, kas būtų, jeigu taip ir nebūčiau sukūrus fema? Koks gyvenimas būtų bespalvis be platformos rašymui, kurią susikūriau AŠ PATI!

Jeigu dvejoji kurti, visada savęs klausinėk, koks mano gyvenimas būtų, jeigu…? Kaip mano gyvenimas pasikeistų, jeigu išdrįsčiau…? Gal tai tau padės prisijungti prie drąsiųjų klubo?

Asmeniniuose reikaluose kūrybišką gyvenimą verta rinktis taip pat. Ir aš drąsiai vadinu gyvenimą be dramų – kūrybišku gyvenimu. Paskutiniaisiais metais, ramybė man tapo kūrybišku gyvenimu. Ir ne, tai nereiškia, jog aš diena iš dienos drybsau lovoje su čipsais (kartais visko pasitaiko). Tai reiškia, kad mano pačios viduje įsivyravo ramybė. Šios ramybės dėka, aš galiu kurti gilesnius santykius su žmonėmis, kai pasirinkau gyvenimą be dramų į mano gyvenimą pradėjo plūsti gilūs žmonės, su kuriais ir tarp kurių aš pagaliau jaučiuosi savimi ir sava. Šios ramybės dėka, aš pradėjau eiti į dar gilesnį ryšį su mama. Mano vaikystė buvo sunki, tėvai skyrėsi, aš kaip vaikas tai išgyvenau labai skausmingai, bet dabar aš mamos ėmiau klausti, kaip ji jautėsi su mano tėčiu, ką ji išgyveno, kaip ji atsitiesė. Ir jaučiu, kad mamą imu suprasti ne tik, kaip mamą, bet kaip žmogų.

Pasirinkus gyventi be dramų, ėmiau savo brolį matyti dar kitu žvilgsniu, nors mes sutariame puikiai, bet vis pasikandžiodavom vienas kitam. O dabar, man neberūpi susiginčyti su juo, man rūpi jo nuomonė, aš noriu ją išklausyti ir man įdomu ką jis pasakys. Pasirinkus ramybę, mano namai tapo dar jaukesni nei buvo prieš tai, čia atsirado žvakių, kurias užsidegu kiekvieną vakarą, skaitant knygą. Čia atsirado daugiau augalų, kurių maniau, jog nepajėgsiu auginti. Čia visada kvepia gėlėmis. Pasirinkus ramybę, stengiuosi kuo dažniau pasakyti tai, kas manęs netenkina. Ironiška, ar ne? Bet, pavyzdžiui, jeigu darbe vadovui ar kolegai neišsakau, kas manęs netenkina, tuomet apsikraunu save nežmonišku minčių krūviu. Psichoterapija man padeda netylėti, išsakyti bei susitikti su nemaloniais jausmais sakant tai, kas manęs nedžiugina. Nes šitaip, aš kovoju už save.

Bet, kad susikurtum tokį kūrybišką gyvenimą vėl gi, reikia disciplinos. Turi sau pažadėti, kad kitą kartą, iškilus sunkumams tarp kolegų darbe ar su vadovu, pasakysi savo nuomonę apie tai, pasakysi, kad tave tai trikdo.

Turi sau pažadėti, kad kai vėl tas žmogus, kuris kelia tik dramą tavo gyvenime, brausis pas tave, pasakysi, jam ne. Turi sau pažadėti, kad dirbsi su savimi stipriai: skaitysi knygas, medituosi, sportuosi, mokysiesi ir šitaip žadinsi savo begalybišką smalsumą ne tik dėl savęs, bet ir dėl to, kad sukurtum gilesnius ryšius su tau artimiausiais žmonėmis. Turi sau pažadėti, kad kai norėsi sakyti ne, nesakysi taip. 

Kūrybiškas gyvenimas yra Visatos dovana mums, žmonėms. Svarbiausia dabar yra tik išpakuoti šią dovaną ir priimti ją atvira širdimi. Su lyg ta akimirka, tu nebegyvensi taip, kaip gyvenai iki šiol!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *