Meilė sau

Trys melai, kuriais atsisakiau tikėti

Yra melų, kuriais tikėjau labai ilgai. Vienaip ar kitaip tie melai veikė mano gyvenimą, pasirinkimus, net emocijas ir nuotaikas. Negaliu pasakyti, jog galutinai išmečiau tas apgaules iš savo gyvenimo, tačiau esu giliai įsitikinusi, jog įvardinus sau, kad jie egzistuoja manyje, ėmė darytis lengviau save stebėti. Visada žinojau, kad melų įsivardinimas ir noras jais nebetikėti yra ėjimas link laisvės. Laisvė visame kame, man yra nepaprastai svarbi. Kaip Seneka, viename iš laiškų Liucijui yra sakęs:

„Man pažadėta laisvė. Dėl tokios

dovanos verta vargti. Klausi, kas

yra laisvė? Tai sugebėjimas

niekam nevergauti: nei

aplinkybėms, nei būtinybei, nei

atsitiktinumui, sugebėjimas

neleisti likimui stovėti aukščiau

už save“.

Vardan savo laisvės ryžausi stebėti tam tikrus elgesio įpročius ir imti save naviguoti kuo toliau nuo tų melų. Štai jie:

Aš esu mažytė.

Na ne ūgiu, nes mano ūgis toks, kad būtų kvaila apsimetinėti, jog esu žema! Kita vertus, ilgą laiką itin išgyvenau, jog esu aukšta. O dabar, mano ūgis virto į tai kuo aš nepaprastai didžiuojuosi! Bet ne apie tai. Iš tikrųjų, aš apie savo pasiekimus. Kai manęs paklausdavo kuo užsiimu gyvenime, pasididžiuodama sakydavau, jog esu skaitmeninių projektų vadovė! O kai pasisukdavo kalba apie fema, atsakydavau: na dar čia turiu tokį tinklaraštį bei IG paskyrą, kuriuose rašau tekstus. 


Ilgą laiką norėjau save

susimažinti, nes bijojau

pasirodyti ta, kuri nemažai ką

veikią savo gyvenime. Kažkodėl

buvau įsikalus į galvą, jog jeigu aš

pasakysiu, kad veikiu daug

sumenkinsiu kitą žmogų.

Prisimenu, kai dirbau mokytoja, manęs žmonės gailėdavo! Realiai. Pasakydavau savo amžiaus žmonėms, jog esu mokytoja, tai tuoj pat išgirsdavau atodūsius, ach, juk tai toks sunkus darbas, o dar tiek mažai moka! Per laiką įpratau atsakinėti pati su gailesčiu į save, kad na, žinai, aš tik mokytoja. Kol kartą, vakare gurkšnodama vyną ėmiau mąstyti, kad palaukit, juk aš kuriu mūsų visuomenę. Aš prisidedu prie Lietuvos švietimo gerinimo besistengdama būti profesionali istorijos mokytoja! Ir nuo to laiko, kai susivokiau, kokia mano veikla yra svarbi Lietuvai ėmiau šaukti iš pasididžiavimo, jog TAIP, AŠ ESU MOKYTOJA!

Su fema buvo tas pats. Rašydama kas vakarą tekstus, skaitydama kitų tekstus, knygas apie lyčių lygybę ir stereotipus, įrašinėdama radijuj laidas ir podcast‘us, rašydama kitiems tekstus,  aš vis tiek laikiau save – mažyte. Kol galų gale, paėmiau ir susirašiau ką aš jau esu nuveikus su fema ir kodėl ją sukūriau. Juk fema atsirado tam, kad įkvėpčiau kitus žmones nebijoti būti savimi, drąsiai laužyti stereotipus savo buvimu. Juk femos pagalba aš edukuoju moteris, kad gali būti ir kitokie pasirinkimai gyvenime, kad moteris gali net nesvajoti apie vaikus, bet gali jų ir norėti. Moteris gali siekti karjeros, gali ir nesiekti. Vyrai gali būti stiprūs, bet gali palūžti ir būti pažeidžiami. Vyrams nereikia įrodinėti vyriškumo, nes pakanka, kad jie yra ir elgiasi pagarbiai su žmonėmis! Ir visa tai darau aš! Šį melą išmečiau į verdantį katilą ir jis niekaip nebeveikia mano gyvenime. Nebesijaučiu maža, nes veikiu didžius darbus.


Kad visiems patinku ir mane visi myli. 😊


Nu tai ne. Aš buvau žmogus prašytoja meilės ant kiekvieno kampo. Meldžiau kiekvieno, kad mane mylėtų ir dar viską, kad mane mėgtų – neprieštarauti, neišsišokti, rengtis taip, kaip patinka kitiems, būti nuolankia, visada šypsotis ir nieku gyvu nepasirodyti piktai (kažkada esu gavusi net iš vaikino žinutę, ei, nepyk, tau pyktis netinka. Spoiler alert – neatrašiau tam vaikinui daugiau niekada).

Žmogui nuolat prašančiam meilės, supratus, kad kiekvienas tavęs  nemylės ir nepamils, yra gana sunku. Man irgi buvo sunku. Pradžioje. Bet ėmiau mokytis mylėti save. Pavyzdžiui. šeštadienio vakarą išsikepiau sau šonkauliukų ir atsidariau vyno. Ankščiau tai darydavau kažkam, bet nieku gyvu sau, nes ai ką čia, man užteks sumuštinių pietums.

Dar be visa to, aš maniau, jog esu

tobula! Tad, kaip manęs galima

nemylėti? Kaip kvaila taip

galvoti. Na gerai, ne kiek kvaila,

kiek neapsimoka. Mes visi esame

skirtingi.

Kaip man ne visi patinka ir nesinori visų mylėti, lygiai taip pat yra ir kitam. Kai man nepatinka žmogus, aš nuo jo atsitraukiu. Kaip elgiuosi, kai man patinka, bet negaunu atsako? Taip pat, atsitraukiu. Negaliu gaišti savo laiko prašydama meilės, vėl. Pavargau įrodinėti savo vertę praeityje, todėl dabartyje ir ateityje žinau, kad esu verta meilės, nes imu įsimylėti save. Ne narciziškai, ne išpaikintai, bet imu mylėti ir gerbti save, savo poreikius. Kita vertus, šventai tikiu, kad kaip mes elgiamės su savimi, taip kiti elgiasi su mumis, na tai nebūtinai turi būti taisyklė, nes visko gyvenime būna. Bet, ką aš noriu pasakyti, jog ėmus mylėti save, mane apsupo mylintys žmonės, tad kaip ir nebėra kur švaistyti laiko!

O dabar, nukrypkime nuo meilės. Matai, aš maniau, jog ne tik mane gali visi įsimylėti ar mylėti, aš maniau, kad mano nuomonę visi gerbs, palaikys ir su ja sutiks. Na tai antrą kartą: nu tai ne. Kai tik sukūriau fema, tai iškart pajutau. Iškart. Prisimenu, kai tik paskelbiau ant savo FB sienos, jog sukūriau fema, gavau žinutę iš bičiulio (jau dabar buvusio bičiulio): tai ką, ir tu į kraštutinumus nuėjai? Tuokart supratau, jog pasirinkau ne lengvą kelią. Kuo vis dažniau ėmė kviesti viešiau reikšti savo nuomonę, tuo tas suvokimas darėsi aiškesnis. Tačiau, man tai atvėrė akis, jog į tokius negatyvius komentarus nėra prasmės gilintis. Nes vėlgi, aš tikiu savimi, tikiu, kad savo tekstais, mokymais ir pranešimais darau gerą darbą. Tikėjimas savimi – atėjo iš meilės sau.


Kad visada turiu pasirodyti gerai.

Žinok, aš buvau ir truputį dar esu saviplakos meistrė. Jeigu nori pasimokyti, kaip profesionaliai užsiimti saviplaka – galiu pravesti valandos seminarą nemokamai. Bet šis itin rudeniškas lapkritis mane šio to išmokė – stengtis gyventi su savimi taikoje. Turėjau porą puikių diskusijų ir pranešimų, kuriuose pasisakiau taip kaip norėjau pasisakyti, stebėjausi ir džiaugiausi savimi, kaip laisvai dėliojau mintis ir žinojau tiksliai ką noriu pasakyti. Bet, lygiai tiek pat, turėjau du pranešimus, kuriuose pasirodžiau ne taip kaip tikėjausi. Pirmasis pranešimas nesigavo taip, kaip norėjosi ne dėl mano kaltės, bet aš vis tiek užsiiminėjau saviplaka! Antrasis, buvau pakviesta į interviu. Jau besakydama pirmuosius sakinius ten, jaučiau, kad kažkaip mintys nesidėlioja taip kaip norėčiau, o į kai kuriuos klausimus atsakiau silpnai. Peržiūrėjau įrašą – plaukai kažkokie susigulėję, nors prisiekiu, ploviau tą dieną galvą! Akys pavargusios, mintys vietomis tikrai šokinėjo! Ir pagalvojau: o ne, viskas, ties čia visi mano tikslai ir svajonės nusinulina.

Bet kitą rytą atsibudus savęs paklausiau: Marija, ar tikrai, na ar tikrai dabar tu susigriausi save dėl to interviu? Na ne, tai gali tapti puikia mokykla, kur reikia pagilinti žinias, ko dar pasimokyti.

Ir kitas dalykas, svarbiausias,

visada atrodyti ir pasirodyti

puikiai negalim, nes žinai kodėl?

Nes gyvenimas yra gyvenimas.

Taip nutinka.

Į tą interviu atbėgau iškart po darbo, turėjau atlikti svarbią užduotį iki darbo pabaigos, dar besiuntinėjant paskutiniuosius laiškus, kviečiau bolt‘ą ir dažiausi. Bolt‘as vėlavo, susierzinau, jog nespėsiu nuvažiuoti laiku. Tad, kai atvažiavau buvau įsitempusi, neapleido mintys apie tiesioginį darbą. Kai esi vadovė/vadovas turi daug kampų apgalvoti, o tuo metu, nebuvau įsitikinusi ar tikrai visus juos apgalvojau. Taigi, gyvenimas yra gyvenimas, iš mano pasakojimo gali matyti, kad turbūt visai buvo normalu, jog interviu nepasirodžiau puikiai. Nes, aš irgi žmogus. Negaliu varyti visada ir visur kietai, kad ir kaip to norėčiau.

Kas padeda neužsiminėti saviplaka? Savo minčių stebėjimas. Kadangi dar to nemoku daryti puikiai, tad vis taip ir atsiduriu vienoje kompanijoje aš ir ištikimas mano draugas – vidinis kritikas. Tačiau, mintis stebėti yra geras įprotis, nes gali pagauti tiek pozityvias, tiek negatyvias mintis. Negatyvias mintis visada sustabdau ir neleidžiu joms užsiiminėti neįtikimų istorijų kūrimu. Kaip stabdau? Paprastai, kalbuosi. Sakau, ačiū mintie, kad atėjai, bet tau čia nėra vietos, todėl tave paleidžiu. Taip tokios mintys manęs nebeaplanko antrą kartą, nes aš jas paleidžiu savais takais vaikščioti.

Šie mano melai ilgą laiką veikė mane, kėlė nerimą, abejones savimi, kas tikrai nepridėjo pasitikėjimo savimi. Melai, kuriais mes tikime yra pagrindinės priežastys, kodėl stokojame tikėjimo bei pasitikėjimo savimi. Kai šias apgaules ištryniau iš savo žodyno, man pasidarė lengviau, bet pradžioje, turėjau juos įsivardinti sau.

Nedvejok ir įsivardink bent tris melus, kuriais buvai įtikėjęs/įtikėjusi ir tu. Padėjo man tvirčiau stovėti ant kojų, tikiu, jog padės ir tau!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *