Sveiki santykiai

Paleisti kitą, bet atrasti save

Mes, žmonės turime polinkį prisirišti prie daiktų, emocijų, žmonių, karjeros. Vieni mažiau, o kiti eina tiesiu keliu į kopriklausomybę. Susikuriame iliuzijas, svajones, turime lūkesčių, tai yra normalu. Kita vertus, jeigu prisirišame prie jų per daug, pavyzdžiui, lūkesčių, galime skausmingai nusivilti ir tūnoti vieni patys su neišpildytomis svajonėmis, lūkesčiais bei iliuzijomis. Tam, kad nebūtų taip skausminga, kad net širdį gelia, reikia paleisti. Žinoma, kai esi prisirišęs (-usi), nėra lengva tą padaryti, o ir apskritai, visas darbas su savimi yra ilgas procesas. Bet nuo kažko pradėti tai reikia.

Aš visada buvau ta, kuri slapta turėdavo didelių lūkesčių kitam žmogui. Prisipažinsiu, kai tik pradėdavau naujus santykius, aš jau susikurdavau iliuzijas bei lūkesčius, ką veiksim, ką valgysim, kur eisim su tuo žmogumi, kada su tėvais susipažinsim ir visi kiti spalvoti pažadai susigalvoti mano pačios. Mat, man tuo metu atrodydavo, kad jeigu aš nespausiu įvykių, aš nieko negausiu. O išeidavo atvirkščiai, kuo labiau spausdavau, tuo žmogus nuo manęs toldavo. Įdomu tai, kad jeigu vaikinas mane imdavo spausti, aš nuo jo toldavau taip pat, bet kai pati taip elgdavausi, nesuprasdavau kas čia yra. Pripažinkim, kai pamatai save iš šono, norisi šyptelti.

Dabar, kai esu emociškai brandesnė tokie lūkesčių pramanai atrodo neadekvatūs. Kita vertus, aš žinau, kad toks lūkesčių kėlimas kitam yra atėjęs iš manosios vaikystės, todėl tikrai galiu pateisinti savo elgesį, o sužinojus priežastį tapo lengviau spręsti problemą. Šiuo metu laikausi tos nuomonės, kad tik atsisakius lūkesčių, galime kurti santykius ir juos gali pavykti sukurti. Taip, žinau, kad vilčių turime visi, tačiau kai jos perspaustos, mus ir esančius aplinkui veikia negatyviai.

Motyvacijos keistis davė ir David R. Hawkins‘o knyga „Paleidimas“ ir ypatingai ta vieta, kurioje jis rašo apie lūkesčių paleidimą:

„Kai atsisakome lūkesčių

apskritai, gauname iš

gyvenimo tai, ko iš tikrųjų

esame verti. Lūkesčiai

trukdo patirti tikrą ir

nuoširdų pasitenkinimą.

Kai mūsų lūkesčiai lieka

nepatenkinti, natūraliai kyla

pyktis“.

Ir aš buvau pikta, nusiminusi ir nusivylusi, nes mano lūkesčiai buvo nepatenkinti ir aš likau vėl atstumta, eilinį sykį. Tai aišku, kad tai nedžiugina. Visai nelinksma pasidarė tada, kai turėjau sau pripažinti, jog turiu išmokti paleisti. Paleisti lūkesčius, iliuzijas ir žmones. Supratau, kad tai vienintelis problemos sprendimas, kuris gali man padėti gyventi laisvėje niekieno nekontroliuojamai. Bet kaip tą padaryti?

Pirmiausiai, turbūt reikėtų suvokti, jog paleidimas yra kažko praradimas, todėl tai gali būti ir yra skausminga. Suvokti tą baisų žodį: niekada, yra siaubingai sopa. Kad niekada nebebus taip, kaip tu tikėjaisi ar planavai. Bet, patikėk, skausmas diegs stipriau, jeigu liksi prisirišęs (-usi) prie lūkesčių ar iliuzijų, kurios niekada taip ir nebūna išpildytos. Patikėk, aš žinau, ką reiškia gyventi nuolatiniame nusivylime. Turiu omenyje, n u o l a t i n i a m e nusivylime, paprasčiau tariant, pastoviame liūdesyje. Todėl, vieną kartą paleidžiant yra geriau tinkamai išgedėti, nei pulti vėl į tą pačią santykių bedugnę. Ir tik tada, pajėgsime žingsnis po žingsnio eiti į priekį, laisviau kvėpuojant, taip po truputį susigrąžinant kontrolės jausmą į rankas.

Ką daryti toliau, kai jau priėmėm netektį bei visus jausmus, kurie susiję su praradimu?

Rekomenduoju paskaityti knygą, Hawkins‘o „Paleidimas“.

Ši knyga yra apie visų jausmų priėmimą, išbuvimą ir paleidimą. Knygos eilutes žymėjausi geltonu markeriu ir lipdžiau lipnius lapelius dažnai. Mintys teisingos, įkvepiančios. Skaitydama šią knygą įsikvėpiau sau vidinių jėgų paleisti ir pradėti gyventi savo gyvenimą, kuriame aš esu kūrėja, o ne kas kitas.

Teks nusiimti rožinius akinius.

Sudėtinga yra paleisti santykius, ypatingai toksiškus. Pati papuolusi į destruktyvius santykius, vargau kol juos paleidau. Tiesa, dar ir dabar negalėčiau tvirtai teigti, jog esu išsilaisvinusi nuo minčių apie juos, bet man yra žymiai lengviau. Žinai, kodėl? Nes nusiėmus rožinius akinius ir idealizavusi žmogų pamačiau, kad tuose santykiuose nebuvo taip viskas gražu, kaip mano smegenys norėjo mane apgauti, ir ne kartą. Mūsų smegenys nori, kad mes jaustumėmės kuo labiau komforto zonoje, todėl mintyse tik ir iškyla gražieji prisiminimai, o tie netikę įvykiai, kurių buvo žymiai daugiau linkę nunykti minčių kloduose, mat kelia nerimą, baimę ir nesaugumą. Kas mums tikrai nepatinka. Todėl taip, teks visų pirma, prisiminti neigiamus dalykus, kurie santykiuose dvokė.

Kai imsi prisiminti negatyvius dalykus, vis dažniau pastebėsi, jog galvoje kuriasi negatyvios mintys, kurios žvėriškai sekina. Todėl, stenkis kaip įmanoma labiau gyventi čia ir dabar akimirkoje. Žinau, kad tai gali būti sudėtinga, bet visada verta paskaityti Eckhart Tolle „The Power of Now“, kuri moko būti čia ir dabar.

O, jeigu neplanuoji skaityti šios knygos trumpai galiu pasakyti tiek, kad jeigu plauni indus, tai ir plauk indus, pajausk šiltą vandenį savo rankomis bei kūnu. Jeigu skaitai knygą, tai ir skaityk knygą, įsižiūrėk į kiekvieną raidę, sakinį ir skyrybos ženklą.

Medituok. Meditacija yra puikus pratimas mokantis būti čia ir dabar. Čia ir dabar būti neišmoksi čia ir dabar, kad ir kaip to norėtųsi, tačiau jeigu kasdien tai praktikuosi ilgainiui tikiu, rezultatai nustebins!

Apsupk save žmonėmis, kuriems tu rūpi ir tave myli.

Žinau, kad skamba saldžiai ir šimtą kartų girdėta, bet patikėk, tai yra evangelija. Nežinau ką būčiau dariusi be mane mylinčių žmonių, kai aš ropščiausi kruvinomis panagėmis iš chroninio liūdesio bei toksiškų santykių. Nesenai skaičiau Mark Manson tekstą apie paleidimą, kuriame jis taip pat išryškina, kad paleidžiant kažką mes turime remtis į tuos žmones, kuriems mes rūpime: „Well, relationships are legs on your chair. And when you lose one leg, you need to make the other legs bigger to compensate for its loss. Otherwise, the chair won’t hold your fat ass—which, I guess, in this strange analogy, is your happiness—and you’ll fall over and spill your milkshake“. Grynų gryniausia tiesa!

Todėl, taip, reikia atnaujinti ryšius su draugais, šeima. Man labai padėjo, kai su kolege, su kuria tapome artimos draugės, išeidavome valgyti pietų prie Nėries krantinės. Tiek ji, tiek aš, kalbėdavom apie tą patį: kaip paleisti? Jaučiau, kad tie pokalbiai mane gydė, jaučiau, kaip įvardinus garsiai problemą ir besijausdama saugi prie draugės, aš stiprėju ir mano pasitikėjimas savimi grįžta.

Taip, mano psichoterapeutė suteikia profesionalią pagalbą. Tačiau, gero draugo ar draugės, niekas nepakeis, tik svarbiausia, kad tas draugas ar draugė nenurašytų tavo problemų, pavyzdžiui, aš labai nemėgstu, kai man yra sakoma: tai čia visiems taip yra buvę. To apkęsti negaliu, nes taip esu sumažinama aš ir mano bėdos. Nenoriu pasirodyti egocentrikė, tačiau visi skaitantieji, kurie turi bent menką psichologinių žinių bagažą žino, kad to daryti negalima. Todėl, labai džiaugiuosi, jog mano draugė yra būtent tas žmogus, kuris manęs kantriai išklauso ir patarimais nesidalina, o užduoda klausimus, kad atsakymą rasčiau pati. Štai tokių draugų linkiu visiems!

Dabar pats laikas susipažinti su savimi.

Nenustebino, taip? Ypatingai, kai apie tai nemažai kalbu. 

Reikia suprasti, kad tie žmonės (tarp jų ir aš), kurie įkrito į toksiškus santykius (pripažinkim, juos sunkiausia yra paleisti), dažnu atveju nustoja rūpinti savimi. Kito žmogaus rūpesčiai bei reikalai tampa svarbesni, nei mūsų pačių. Melody Beattie „Nepriklausomi“ rašo,

„Pats tikriausias būdas

išprotėti yra įsitraukti į kitų

žmonių reikalus, o

greičiausias būdas išprotėti

ir tapti laimingam – rūpintis

savo reikalais“.

Labiau sutikti negalėčiau. Iš tikrųjų geriau išprotėti rūpinantis savais reikalais, nei amžinai kitų.

Kodėl mes taip įsitraukiame į kito žmogaus gyvenimą pamesdami save? Manau, jog taip nutinka dėl dviejų priežasčių, a) dėl menkos savivertės (mums atrodo, kad mūsų gyvenimas neįdomus), b) nes nepažįstame savęs.

Tad, kaip susipažinti su savimi? Prisėsk ir pagalvok, kaip tu rūpiniesi savo mintimis, kūnu bei emocijomis? Kai aš prisėdau ir pagalvojau, greitai gavau atsakymą, jog panelyte Marija, visai nesirūpina savimi. Iš niekur atsiradę spuogai ant buvusios itin lygios veido odos, pasirodo ne iš niekur, o todėl, kad nesirūpinau savo mityba. Užsiplieskiau greitai išgirdus kritiką apie save, ne šiaip sau, o todėl, kad nesidomėjau savo emocijomis. Nepajėgiau atvira širdimi džiaugtis savo gyvenimu ne todėl, kad jis sumautas, o todėl, kad galvoje vien negatyvios mintys gyvena. 

Neslėpsiu, yra skaudu ir sunku pripažinti, jog iš tiesų niekada taip savimi tinkamai ir nesirūpinai. Tačiau situacijos pripažinimas yra kelias į sveikimą. Kai priėmiau tai, jog savimi nesirūpinu, ėmiau tvarkytis mitybą iš esmės, radikaliai atsisakiau cukraus bei pieno produktų, tokių kaip jogurtas ir sūreliai. Dienos maiste ėmė rastis žymiai daugiau vaisių bei daržovių, jokios raudonos mėsos. Dėl savų emocijų kreipiausi į psichoterapeutą, ėmiau mokėti nemažus savaitinius pinigus tam, kad tapčiau savęs pačios geresne versija ir išsigydyčiau savo vaikystės traumą. Ėmiau skaityti daug knygų, kurios moko stebėti mintis ir tvarkytis su pastarosiomis, kai jos negatyvios. Taip po truputį pradėjo plūsti į galvą pozityviosios mintys apie dabartį ir ateitį (visko būna, bet iš esmės, net ir būnant blogai dienai, žinau, kad tai baigsis).

Patikėk, dabar pats geriausias metas ir tau pradėti rūpintis savimi. Susitelk į savo dabartį, o ne į praeitį su tuo žmogumi, kuriuo buvai. Susitelk į save. Dabar pats metas, kai gali pradėti keltis anksti ryte tam, kad pamedituotum ir jogos mankštą padarytum. Dabar pats metas skaityti saviugdos knygas, kurios padeda naviguoti gyvenime. Beskaitydama Melody „Nepriklausomi“ suvokiau, jog aš esu kopriklausoma. Šios knygos pagalba pagaliau supratau, kad mano gyvenimas – mano pačios atsakomybė. Taigi, knygos turi galią keisti gyvenimus.

Iš esmės, pasiryžus eiti į santykį su pačiu svarbiausiu man žmogumi, manimi, ėmiau gyventi geriau, žaismingiau, pilniau. Bet tai nutiko tik tada, kai nusprendžiau paleisti santykius, toksiškus santykius.

Nebijok, pabūti viena/s.

Pabuvimas su savimi kurį laiką yra puikus sprendimas. Tik būdama viena aš išmokau susikurti jaukumą savo namuose. Tik būdama viena, išmokau gaminti sau skanią vakarienę. Tik būdama viena, išmokau būti viena taikoje. Taip, santykių noriu ir žinau, kad vieną dieną jie nutiks. Tačiau ateidama į naujus santykius, aš jau žinosiu ir būsiu išmokusi, kad man ir vienai gera. O tai reiškia, kad mano partneris yra su manimi ir aš su juo, ne dėl to, kad trūktų kažko, o dėl to, kad mes esame abu pilni ir tuo pilnumu galime dalytis. Štai apie ką man yra sveiki santykiai.

Todėl, šok, dainuok, vėl šok, vėl dainuok, gulėk ant grindų, ieškok drabužių stiliaus, kuris tave daro laimingu/ą, persidažyk plaukus (aš tai padariau), nusikirpk plaukus, imk auginti plaukus.

Dabar pats laikas yra ne tik pažinti save, bet ir atrasti save. Nepraleisk nei minutės ilgiau galvodama/s apie tuos santykius, kurie nešė daugiau skausmo nei džiaugsmo, toksiški santykiai turi būti užbaigti tuoj pat. Jie turi būti užbaigti ir tavo mintyse.

Žinau, praradimas yra sunkus reikalas, jį išgyvename visi vienokia ar kitokia prasme. Tačiau tik paleisdami mes galime toliau mėgautis savo gyvenimu susigrąžindami laisvę į savo rankas. Taigi, pripažink, kad šie santykiai baigėsi ir turi būti paleidžiami, pripažinimas suteikia ramybės ir dažnai būna postūmis pasikeitimų link!

Džiaugiuosi, kad galiu pagaliau pasakyti, jog švyčiu laime ta, apie kurią taip giliai ir ilgai svajojau!

4 Comments

    Živilė

    20 gruodžio, 2020Reply

    Ačiū už tekstą ir mintis – verčiančias susimąstyti ir atsigręžti į save. Gera girdėti, jog atradai laimę savyje. Ačiū ir už knygų rekomendacijas!

      admin

      21 gruodžio, 2020Reply

      Ačiū, kad skaitai! Džiaugiuosi, kad mano mintys verčia atsigręžti į save!

  • Pingback: Kodėl sunku išlipti iš dramos kupinų santykių? - FEMA

  • Loreta

    2 sausio, 2021Reply

    Paleisti? Atleisti? Tai taip sunku. Ir sunku, ko gero, įvardinti priežastį, kodėl turiu atleisti? Kad nustotų skaudėti? Kad neslėgtų kažkoks neįvardijamas jausmas/skausmas/neviltis/kaltė (kurios gal net ir nėra)?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *