Lyties stereotipai

Elkis pagal prigimtį, sako lyties policija. Kodėl XXI a. vis dar gyvename pagal XIX a. lyties vaidmenis?

Šį klausimą dažnai gaunu duodama interviu arba diskusijose. Į šį klausimą bandau ir pati ieškoti atsakymo. Nerasdavau kurį laiką. Kol vieną dieną prisėdau ir pabandžiau sudėlioti bent keletą minčių, kodėl yra taip kaip yra.

Taigi, štai ką supratau beskaitant ir begalvojant:

Biologizmas (šį terminą skolinuosi iš filosofo Kazimierz Slęczka).

Turbūt ši „biologijos nulemti skirtumai“ yra labiausiai paplitusi nuomonė, kodėl vis dar laikomasi įsikibus lyčių vaidmenų. Mat yra grindžiama tuo, kad jeigu jau gamta nulėmė žmonių skirtybes, vadinasi jie yra neliečiami ir nepakeičiami. Yra tikima, kad biologijos nulemti fiziniai skirtumai, lemia ir psichikos bei elgesio skirtybes tarp vyrų ir moterų. Dažniausiai, moterų įgimtomis savybėmis yra laikomos: globėjiškumas, nenoras konkuruoti, pasyvumas, konservatyvumas, emocionalumas, gailestingumas, nuolankumas, nesavarankiškumas ir t.t. Tuo tarpu, vyrų biologijos nulemtos savybės: individualumas, ieškojimas naujovių bei nuotykių, racionalus mąstymas, emocijų užspaudimas, noras pirmauti bei rodyti agresiją ir pan.

Ar suvokiate, kokia tai nesąmonė?

Gamta, mano galva, negalėjo nulemti mano, kaip moters empatijos kitam žmogui, todėl, jog kita moteris gali neturėti absoliučiai jokios empatijos savyje. Taip, menstruacijų metu ar PMS, kai kurių moterų emocijos gali būti pajautrėjusios, bet kai kurių ne. Hormonų kiekis gali veikti mūsų emocinę būseną laukiantis vaiko, bet kai kurių ne. Ir, kai sakome, jog kai kurių ne, ties šia vieta absoliutinimas turi baigtis. Taip pat yra ir su testosteronu. Taip, jis gali lemti vyrų agresiją, norą „išsitaškyti“, bet ne visiems taip gali būti. Todėl, ne visi vyrai ir ne visos moterys yra vienodi bei vienodos.

Deja, dažniausiai moterims perdėtas globėjiškumas, perdėta empatija, pasyvumas, nesavarankiškumas yra sukonstruojama kultūros. Lygiai taip pat, kaip ir vyrams, noras konkuruoti, nuotykių ieškojimas, potraukis inžineriniams mokslams. Todėl, taip visuomenėse nutinka, kad moterys ir vyrai turi skirtingas roles neva „pagal prigimtį“. Štai kodėl mes moterų lyderių neturime tiek daug, o tarp slaugos darbuotojų maža vyrų.

Filosofas Kazimierz Slęczka knygoje „Feminizmas“ štai ką sako:

„Net jeigu skirtingos vyrų ir moterų prigimties koncepcija būtų teisinga, ji vis tiek negalėtų paaiškinti egzistuojančios tvarkos būtinumo. Arba ji turėtų daryti prielaidą, kad žmonės paprasčiausiai paklūsta įgimtai būtinybei ir negali elgtis kitaip, nei jiems „liepia gamta“ – tačiau kiekvienas mato, kad taip nėra, išimčių pakankamai apstu.“

Elkis pagal prigimtį, sako, mums lyties policija. Dargi yra teigiama, kad tos moterys ir tie vyrai, kurie neveikia „pagal prigimtį“ daro žalą visuomenei ir kenkia atskiriems individams. Tai labiau taikoma moterims, mat jeigu moteris nori konkuruoti, siekti karjeros, jai dažnai yra priekaištaujama, kad padarys nelaimingais savo vaikus ir vyrą. Kitaip tariant, moteris turi gyventi pagal tai, kas visuomenei gera, o ne pačiai. Todėl, net jei moteris nenori santykių, santuokos ir vaikų, tokiu atveju ji turi pasiaukoti kažkur kitur, pavyzdžiui, užsiimdama socialine veikla, dirbdama pasiaukojantį bei globėjišką darbą ir pan. Tik tokiu atveju, moteris nesukūrusi šeimos tampa „priimtina visuomenėje“, tik tada ji nebus pavadinta paniekinamai: senmerge. Žinoma, nepagalvokite, aš nesu prieš veiklą, kurioje žmonės aukojasi ar atlieka pilietiškus darbus visuomenės labui, nieko panašaus. Bet, jeigu tai tampa taisyklė ir prievolė, kaip lyčiai – aš prieštarauju.

Kalbėjau daugiau apie moteris, nes iš esmės dažniau ji yra verčiama gyventi „pagal prigimtį“, tai yra kurti šeimą, gimdyti vaikus, gyventi santuokoje, puoselėti šeimos židinį. Mes vis dar savo galvose turime kultūros įkaltą konstruktą, kad moteris negali būti savarankiškas individas, ji save turi įprasminti per kitą, o pasak biologizmo ideologijos šalininkų, tai moters prigimtis.

Neapsimoka, kad būtų kitaip.

Normalioje, sveikoje visuomenėje žmonės vaidmenimis pasiskirsto pagal įgūdžius, nesveikoje – pagal lytis. Žinau, kad išsireiškiau grubiai, tačiau mano įsitikinimą žinai, aš už tai, kad pirmiausiai mes turėtume vertinti žmogų pagal gebėjimus, o ne pagal lytį. Deja, visame pasaulyje vis dar esame vertinami pagal lytį, nes šitaip apsimoka. Vertinimas pagal lytį prasidėjo nuo neatmenamų laikų, kai fiziškai stipresnis asmuo (vyras) hierarchijoje ėmė viršų. Nors moterys nuo vyrų nesiskiria niekuo gebėjimų aspektu: moterys kaip ir vyrai, gali tobulinti įgūdžius, siekti karjeros, tačiau tai neapsimoka. Todėl ganėtinai sudėtinga yra sugriauti esamą tvarką.

Mat yra manoma, kad tik moterys ir tik jos geba atlikti tai kas joms paskirta, vėlgi „pagal prigimtį“. Jeigu reikėtų viską keisti, reikėtų sumokėti didžiulę kainą, t.y. sugriauti esamą tvarką, kuri yra tokia palanki ir patogi bet kam, tik ne moterims. Nemažai moterų netiki jai paskirtu tradiciniu vaidmeniu, o tos kurios netiki, bet negali išsilaisvinti moka dar skaudesnę kainą – žlugdo save negalėdamos realizuoti.

Taigi, neapsimoka, kad daugiau moterų taptų lyderių valdžioje, nes užims tikro patriarcho vietą. Neapsimoka, kad daugiau moterų imtų vadovauti įmonėms, nes tai irgi užims patriarcho vietą. Neapsimoka, kad daugiau moterų prabiltų apie patiriamą seksualinę prievartą, nes gali sugriauti patriarcho karjerą. Neapsimoka, kad daugiau moterų kalbėtų apie savo prigimtines žmogaus teises, nes įsivirtinęs patriarchatas žlugs amžinai. Kas mano supratimu, būtų visiems į naudą.

Štai tokios dvi opios priežastys, dėl kurių negalime pasistūmėti į priekį. Bet kokiu atveju, kaita prasidės tik nuo mūsų pačių.

Už mintis ačiū:

Kazimierz Slęczka „Feminizmas“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *