Knygos

Emily ir Amelia Nagoski be užuolankų apie moterų perdegimą

Ši knyga skirta bet kuriai moteriai, kuri kartais pasijunta daranti begalę dalykų ir vis tiek nerimaujanti, kad daro nepakankamai.

Pirmoji knygos eilutė skamba būtent šitaip. Emily ir Amelia, dvynės, kurios pasakoja apie perdegimą taip, kad išjauti kiekvieną žodį savo kailiu, mat puikiai supranti visas aprašomas situacijas, nes tu moteris.

Knyga į mano rankas pateko po dviejų autoritetingų žmonių man, rekomendacijos. Turiu lentynoje skiltį, kurioje kraunu į krūvą naujas, dar neperskaitytas knygas ir jų ten susikaupė jau nemažai, todėl tikrai svarsčiau ar reikia dar vienos. Juolab, kad minimalizmas mano gyvenime žaidžia nemenkai! Ir vis tik nesusilaikiau. Second hand knygų knygyne, kaipmat radau moterį, kuri pardavinėjo „Perdegimas“, tad griebiau nesudvejojus.

Privalau būti atvira su tavimi, šios knygos visų puslapių iki šio sekmadienio nesuspėjau perskaityti. Tačiau tik pradėjus vartyti jos puslapius, supratau, kad turiu apie ją šaukti garsiai nieko nelaukdama, kiekvienai moteriai, kuri varo, daro ir vis tiek jaučiasi nepakankama, nusistekenusi bei vis dar per mažai veikianti!

Knyga turi puikių įžvalgų apie tai, kodėl mes, moterys perdegame, kodėl jaučiame kiauryme viduje, nors šitaip stengiamės dėl visų! Puslapiuose nuolat yra pabrėžiama, jog mes privalome būti mielos, geros mergaitės, kurios savo pykčio, liūdesio, nerimo negalime rodyti aplinkiniams, nes tai gali nuliūdinti ar supykdyti kitus. Sakoma, kad net jei mes esame užgauliojamos turime nekreipti dėmesio:

„Esate protinga, stipri moteris, taigi kai einant gatve vaikinai šaukia „gražūs papai“, liepiate sau nekreipti dėmesio. Sakote, kad jums niekas negresia, kad neprotinga pykti ar bijoti, kad, šiaip ar taip, tas vyrukas to nevertas, jis nieko jums nereiškia. Bet smegenys tuo pat metu šaukte šaukia: „Storžievis!“ ir verčia jus paspartinti žingsnį. „Kas yra? – rėkia nevertasis vyrukas pavymui. – Negali priimti komplimento?“ „Tiesiog nekreipk dėmesio, – sakote sau, springdama adrenalinu. – Tu per stipri, kad tave paveiktų tokie dalykai.“

Turime nekreipti dėmesio, nes esame to išmokytos. Esame išauklėtos būti mandagios, būti damomis, moteriškomis, todėl nevalia atgal sušukti: „užsičiaupk, storžievi!“. Toks mandagumas veda į emocinį išsekimą.

Jeigu būti mandagiems, tai tokiais būkime visi.

Tačiau ne apie šią knygos dalį plačiau norėjau aprašyti.

Pasikalbėkime apie TAIP viskam. Kai sakome TAIP, galime nebeįgyvendinti net ir savo tikslų arba iš pasiekiamo tikslo, jis staiga tampa nepasiekiamas. O tada vieną dieną, netikėtai atkeliauja toks rytas, kai prabudusios, nuo ašarų užtinusiomis akimis žiūrime į lubas ir nebežinome, kas mes, kodėl mes ir kaip mes. Jaučiamės lyg nebepriklausytume šiam pasauliui, todėl nebežinome kaip susijungti atgal. Kita vertus, o gal nebereikia susijungti, gal tiesiog pasiduoti? Bet, kaip žinoti, kada tą padaryti?

Štai ką dvynės rašo apie tai:

„Šiai emocijai negalime rasti pavadinimo, nors žinome, kad visi kada nors ją esame patyrę. Taigi, ją pavadiname: „Šikna.“ Šią emociją patiriame, kai sunku darbe. Tada sakome: „Nekenčiu šitos vietos. Nekenčiu šitų žmonių. Tuoj viską mesiu! Bet ne, aš patekau į spąstus, man reikia pinigų, turiu palaukti, kol susirasiu naują darbą, aš niekada neišsikrapštysiu iš šitos skylės!” Ir taip įstringame Šiknamiestyje. Tą patį pajuntame ir sudėtinguose santykiuose: „Esu tikra, kad galiu išgelbėti šiuos santykius, tiesiog turiu labiau pasistengti! Bet ne, tai beviltiška, tai niekada nepasikeis, nežinau, kaip padėti jiems tapti geresniais žmonėmis, bet, ui, tai ne mano darbas juos keisti! Ui, aš juk turiu keistis pati.“ Tikra šikna.“

Taigi, tokių „šikninių“ situacijų patiriame kiekviena, bent kartą savo gyvenime. Štai aš pati, vasarą buvau įstrigusi šiknoraminiuose santykiuose su kitais bei savimi, todėl buvo tikrai sudėtingas metas. Būčiau pasidžiaugus, jeigu šią knygą būtų tekę perskaityti rugpjūtį, gal būtų pagreitinę gijimo procesą nuo „Šiknos“.

Taigi Emily ir Amelia sako, kad patekus į strigimo situaciją, pravartu susidaryti keturis sąrašus, kuriuos lydėtų šie du klausimai:

Kokia nauda, jei toliau darysiu, ką dariusi?

Kokia nauda, jei liausiuosi?

Kokia kaina, jei toliau darysiu, ką dariusi?

Kokia nauda, jei liausiuosi?

„Tuomet peržvelkite tuos keturis sąrašus ir, remdamasi didžiausios naudos ir didžiausios kainos vertinimu, apsispręskite. Būtinai įvertinkite ilgalaikę ir trumpalaikę kainą ir naudą.“

Štai šitaip atrodo lentelė, kuri gali padėti priimti sprendimą.

Žinai, viską mesti nėra lengva. Be to viską metusios galime ir suklysti, nes kartais tiesiog susiduriame su sunkumais ir, jeigu esame pratusios nuo jų bėgti, tad visko metimas nėra tinkama išeitis. Tačiau, jeigu tikrai jaučiame, kad esame strigusios Šiknoje ir „jau geriau įmerktumėte ranką į unitazą, pilną buožgalvių, nei dar vieną dieną darytumėte tai, ką darote“ tikrai verta mesti į šalį tai ką darai ir ieškoti tai kas iš tiesų džiugina.

Knyga yra skirta žmonėms, duodantiems žmonėms, kurie tik duoda, bet bijo pareikalauti tai, kas priklauso jiems. Aš esu duodantis žmogus ir tuo nesididžiuoju, nes nustekenau save santykiuose, kuriuose tik aš buvau duodanti. Dabar man gėda, kad nedrįsau paprašyti to paties – meilės ir rūpesčio. Išvaisčiau per daug savo brangaus laiko beverčiams dalykams. Todėl, kartais tikrai pravartu pasakyti TAIP sau ir NE, kitiems. Ko iš esmės ši knyga ir moko.

Ar knyga padės išgyti? Ne. Nereikia tikėtis, kad perskaičius knygą pasikeis gyvenimas iš esmės, tačiau „Perdegimas“ padeda suvokti problemą, įkvepia, nes nebesijauti viena, kai jauti, jog sparčiu žingsniu varai save į emocinį išsekimą. Tačiau, tikrai gali tikėtis, kad knyga yra GPS, padedančiu šiek tiek susigaudyti iš kur kyla perdegimas moterims ir, kaip jį reikia gydyti.

Todėl visoms perdegusioms arba besijaunčiančioms esant Šiknoje, tikrai rekomenduoju knygą!

2 Comments

    Loreta

    29 sausio, 2021Reply

    Įdomiai ‘susiskaitė’ ši knygos rekomendacija. Ačiū. Buvau ‘pametusi’ save kelias savaites, kol suvokiau tai. Nemalonus, netgi bjaurus jausmas. Tenka dažnai girdėti ‘mes taip auklėti’, bet niekas nedraudžia iš to auklėjimo gyvenant kitu laikmečiu atsirinkti tai, kas tinka, nesilaikyti sustabarėjusių dogmų. To linkiu visoms.

      admin

      29 sausio, 2021Reply

      Būtent. Niekas nedraudžia gyventi kitaip nei buvo ar yra liepta, mūsų kontekste. 🙂 O knyga taip, nuostabi. Kokios vietos Jums labiausiai įsiminė arba, ką pasižymėjote?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *