Meilė sau

Kodėl sielos žaizdų gijimas nėra rožėmis klotas? Arba, kodėl psichoterapija yra reikalinga.

Visi ir visos, kurie ir kurios ėmėsi gydyti sielą yra šio klausimo paklausę bent kartą. Aš jį gana dažnai užduodavau sau ir psichoterapeutei. O ji man netiesiogiai atsakydavo Gloria Steinem žodžiais: „Tiesa jus išlaisvins, bet iš pradžių užknis.“ Turiu pripažinti, jog tai tiesa, kad ir kaip nesaldžiai skambėtų mūsų ausiai. Sielos žaizdų gijimas iš tiesų yra ilgas ir slogus procesas, gali būti, kad dėl šios priežasties yra daug skeptikų psichoterapijai, saviugdos knygoms, meditacijai, tikėjimui ir pan.

Deja, tačiau savo aplinkoje turiu žmonių, kurie neva susirūpinę manimi klausia: tu išleidi savo pinigus psichoterapijoje, ar tikrai tau ji padeda?

Nuo tokių klausimų imu springti. Tačiau tuo pačiu suvokiu, kad toks užgauliojantis klausimas yra ne apie mane, o apie kitą. Prieš porą metų nusprendžiau pradėti gydyti sielos žaizdas ir dėjau dideles pastangas, kad mano piktžaizdė imtų bent truputį trauktis. O kai nusprendžiau kreiptis profesionalios pagalbos ir žaizdas gydytis ne be viena, tai buvo dar didesnis žingsnis į priekį sveikimo link. Todėl, klausimai, „ar tikrai tau psichoterapija padeda“, kai įdėjau šitiek pastangų, mane užgauna.

Privalau papasakoti savo istoriją, jog būtų lengviau suprasti, kodėl apsisprendžiau gydytis. 

Savo ankstyvos jaunystės metus (20-27 metų būdama) buvau absoliuti vakarėlių liūtė. Buvo visko, ir alkoholio, ir narkotikų, ir rūkalų, ir net noro pasidaryti sau galą, bent kokius tris kartus. Tuos metus, maniau, kad tiesiog esu laukinė siela. Visi mano pažįstami laikė mane, kaip merginą mėgstančią pavakarėliauti ir tiek. O aš viduje, visada jaučiau nerimą, klykiantį skausmą, kuriuos malšinau šokiais iki 10 val. ryto, klube. Dar be visa to, maksimaliai varydavau darbe ir magistrantūros studijose. Tiek darbe, tiek studijose norėjau gauti dešimtukus, kaip beydė darbuotoja ir ideali studentė! Kol vieną rytą nebesugebėjau atsikelti iš lovos, nes keletą naktų buvo praverktos. Taip mano sielos liūdesys tik gilėjo, važiuodavau automobiliu ir apsiverkdavau su pasikūkčiojimais, tiesiog. Pradėjau bėgioti, į mišką įbėgus suklupdavau ir išverkdavau visas akis. Nebežinojau kas darosi su manimi ir ko griebtis, tačiau supratau vieną: privalau gydytis, jei ne dėl savęs, tai bent dėl mamos ir brolio, kurie tuo metu buvo sunerimę dėl manęs. O kaipgi, nebūsi, huh?

Tad, nuo 27 metų ėmiau domėtis meditacija, panirau į saviugdos knygas, mokiausi kvėpavimo pratimų bei klausiau ištemptomis ausimis tinklalaidžių apie emocinį gerbūvį. O 28 metų, pagaliau išdrįsau lankyti psichoterapiją kartą į savaitę! Ar man geriau?

Taip, dabar jaučiuosi geriau nei bet kada anksčiau.

Ar šitaip jaučiuosi visada?

Tikrai ne.

Atkrentu į liūdesį, į nerimą, į „neturiu nuotaikos“ dienas, tačiau dabar esu išmokusi nekaltinti savęs už tai ir nejausti jokios gėdos, jeigu man liūdna ar neramu. Kita vertus, kai kreipiausi profesionalios pagalbos man niekas ir nežadėjo greito žaizdų gijimo recepto, mat mano opa atsivėrė labai anksti – vaikystėje. Užaugau nedarnioje šeimoje, nuo mažų dienų mačiau smurtaujantį tėtį prieš mamą, tai atvėrė man neįtikėtinai gilias piktžaizdes, kurias pradėjau gydyti prieš pat sukankant 29. Taigi, ilgas laiko tarpas, kuris nebuvo liečiamas nei mano pačios, nei mano šeimoje, todėl  pagyti čia ir dabar yra neįmanoma. 

 Ir vis tiek psichoterapeutei lepteliu, kada gi pagaliau nebejausiu to skausmo kūno? Skausmo kūną įvardinau psichoterapeutei, kad jai būtų lengviau suvokti apie ką aš kalbu, kai pasakoju apie tėtį bei nenusisekusius santykius su vyrais. Sakydavau, jog esu aš – Marija su dviem kūnais, vienas jų – skausmo kūnas, kurį nešiojuosi su savimi jau labai ilgai.

Gali paklausti, tai ar tikrai verta atverti tas žaizdas iš naujo ir gilintis bei prisiminti tuos įvykius, kurie sukrėtė man dar būnant mažai Marijai? Tobulas klausimas.

Man, taip. Aš troškau ir trokštu gyventi ramiai, išleisti tą skausmo kūną iš savęs, užmegzti stabilius bei sveikus santykius, jaustis verta meilės, nesistengti įtikti kitiems, o drąsiai būti savimi. Todėl pasiryžau šiai kelionei, kuri, žinojau nuo pat pradžių, nebus lengva, tačiau labai reikalinga man.

Kažkada perskaičiau tokią mintį: „If it‘s not growing, it‘s dying.“

Tačiau, kodėl šis sielos gijimas arba asmenybės ūgtis užtrunka ilgai ir nėra toks lengvas?

Reikia keistis

Kai visą gyvenimą gyvenome pagal vieną taisyklę – tiesiog išgyventi dar vieną dieną, keitimasis nėra lengvas, kaip plunksna, mat reikia keisti gyvenimo supratimą į „nebenoriu gyventi autopilotu.“ Tai mus verčia iš žinojimo eiti į nežinojimą. Paprasčiau tariant, turime apsispręsti lįsti iš savo komforto zonos. Ironiška, tačiau mano komforto zona buvo kančia. Aš buvau išmokus bejėgystės ir gyventi kankynėje, todėl nuolatinis nerimas, liūdesys tapo mano komforto zona. Paleisti žmogų, kuris daugiau nieko nesugebėjo tik, skaudinti mane, buvo pradžioje sunku, mat kančia ir atstūmimas tapo mano komforto zona. Man mano gyvenimo žinojimas buvo kančia ir liūdesys, o nežinojimas – ramybė, laimė, džiugesys, kurį suprasdavau tik tada, jeigu kažko didelio pasiekdavau savo gyvenime. Sakiau, kad ironiška.

Būti atviram su savimi ir sąžiningai įsivardinti sau, kas yra tavo komforto zona, yra nepaprastai svarbu, jeigu nori pokyčio gyvenime. Tik įsivardinęs galėsi pradėti judėti į priekį. Pasakius garsiai, jog mano komforto zona – drama, suvokiau, kad turiu paleisti tą žmogų, kuris manyje iššaukia stiprų liūdesį. Turiu kažkuria prasme paleisti ir tėtį, kuris savo elgesiu skaudino mane, o tai nėra lengva, juk lengviau visada kentėti ir užimti aukos poziciją.

Tai reikalauja laiko

Gerai, įsivardinome, kad turime savo komforto zoną, kuri netenkina. Kas dabar? Viskas pasikeis per naktį? Deja. Norėčiau, kad taip būtų, bet deja. Ir, kas svarbiausia, pokytis įvyks tik tada, kai kiekvieną dieną padarysime nors kažką, kas bent minimaliai prisidėtų prie pokyčio. Paaiškinsiu paprasčiau. Paimkime mums visiems gerai žinomą situaciją – sportas. Tavo komforto zona – vakarais, po darbo įsijungti Netflix‘ą ir visą vakarą praleisti įbedus akis į serialus ar filmus. Tačiau tu taip pat savo viduje trykšti noru sportuoti, bet ta komforto zona tokia jauki, tokia patogi, tokia pilna pagundų, kurioms atsispirti niekaip negali. Ir štai, vieną vakarą, Youtube pasiklausei Tony Robbins motyvuojančios kalbos apie tai, kad būtina užsiimti fiziniu aktyvumu, jei nori sėkmingo gyvenimo, tad nusprendei: sportuosiu 5 kartus į savaitę! Puiku, bet.

Mhm. Pirmą savaitę gal ir pavyko taip padaryti, antrą praleidi ten pat, kur ir pradėjai – po darbo įsijungi Netlfix‘ą ir visą vakarą praleidi įbedus akis į serialus ar filmus.

Bet, juk esmė tai yra mažuose dalykuose, kurie prailgina laiką siekiant tikslo (kad ir koks jis bebūtų), maži dalykai – kiekvieną dieną bent minimaliai padaryti kažką vardan išėjimo iš komforto zonos. Pavyzdžiui, gali sportuoti kiekvieną dieną, tačiau gal užteks pradžioje po 20 minučių? Arba į savaitę gali sportuoti 2-3 kartus, bet po 40 minučių?

Kai aš nutariau lipti iš savo komforto zonos – kančios, pradžioje kaip mažas vaikas šaukiau, viskas, neberašysiu tėčiui, nebenoriu su juo bendrauti ir turėti jokių reikalų! Kažkodėl visai nesvarbu pasidarė, kad tėtį myliu beprotiškai, nors iš jo tos pačios meilės, kurios man reikėjo iki pat dabar nesulaukiu. Todėl pradžioje nesisekė paleisti pykčio tėčiui, nesisekė ir paleisti to skausmo kūno. Papasakojau apie tai psichoterapeutei ir sakiau, žinote, turbūt ne taip reikia. Ji atsakė, turbūt.

Todėl ėmiausi kiekvieną dieną daryti štai ką: susiradau kvėpavimo pratimus, kurių pagalba sekasi paleisti daug skausmo iš savęs (mano kvėpavimo pratimai, kuriuos pamėgau čia) bei nusiraminti. Dar kitą dieną (kai jau išdrįsau tą padaryti) parašiau tėčiui laišką, kurio niekada jis neperskaitys, tas laiškas labiau buvo dėl mano pačios išsivalymo. Kiekvieną rytą jam, mintyse palinkiu gražios dienos ir sveikatos.

Štai taip, žingsnis po žingsnio, pradėjau paleisti tėčio elgesį, kurio netoleruoju. Nepaleidžiu tėčio, nes jį myliu, jis man svarbus mano gyvenime, tačiau įsikibus į jį būti nebegaliu, nes tai naikina ir kankina mane.

Tėti, jeigu skaitai šį tekstą, aš tave labai myliu.

Mes patys save stabdome nuo sielos augimo

Atkrytis sielos augime yra normalus. Atkrytis yra normalus, gyvenimiškas procesas, apskritai. Tačiau, kai atkrentame tą sunku suvokti, todėl imame peikti save už nestabilumą. Kuo greičiau suprasi, jog visada nebūsi laimingas ir, kad visada nebūsi liūdnas – tuo geriau. Taip, atkryčiai gąsdina. Sielos gijimo pradžioje mano atkryčiai buvo destruktyvūs. Įsisukdavau į patalus, verkdavau, nenorėdavau žengti toliau žingsnio nei mano virtuvė ir lova. Gelbėjo tai, kad turėjau įsipareigojimų, kuriuos vykdyti privalėjau, tad iš lovos lipti reikėjo. Bet laikui bėgant, pajutau, jog drąsiai žvelgiu į akis liūdesiui, aš jo nebebijau. Dabar, kai jaučiuosi nusiminusi, pasigaminu sau šiltą, skanią vakarienę, įsijungiu pažiūrėti filmą arba griebiu skaityti mylimą knygą.  Sau kartoju: viskas gerai, Marija, čia tik tokia diena.

Ir man tai padeda, nes esu pozityvi dėl savo ateities. Žinau, kad tai tik gyvenimo sunkumai, o gyvenimas man parodė, jog esu neįtikėtinai stipri ir užsispyrusi!

Todėl yra labai svarbu nesmerkti savęs už atkrytį, jie nutinka visiems ir tai yra absoliučiai normalu. Nebūk sau, pikčiausiu priešu, mylėk ir guosk save taip, kaip tą darytum geriausiam draugui. Ir svarbiausiai, dėl atkryčių nesustok gydyti žaizdų.

Per Antrąjį pasaulinį karą, žydas slapstydamasis nuo nacių, slėptuvėje išraižė ant sienos štai tokius žodžius:

Tikiu saule, net kai ji nešviečia.

Tikiu meile, net kai jos nejaučiu.

Tikiu Dievą, net kai Jis tyli.

Šie žodžiai įkvepia, ne tik todėl, kad jie gražūs, bet jie turi neįtikėtiną prasmę – juos užrašė žmogus, kuris kiekvieną dieną ir naktį turėjo pergyventi dėl savo gyvybės saugumo, bet savyje rado jėgų nepalūžti. Sunkiomis dienomis šiuos žodžius kartoju ir aš, o prisiminus kas juos užrašė įkvepia nepasiduoti.

Sielos gijimas, kaip supratai, nėra lengvas procesas, tačiau jeigu kas paklaustų ar kartočiau? Atsakyčiau, kad be abejonės. Nebūčiau dabar ten, kur esu. Tik tu pats/pati turi nuspęsti kaip gydysi žaizdas. Esu girdėjusi ne vieną žmogaus istoriją, kurie nesikreipė į psichoterapeutą, o išsigydė patys skaitydami knygas. Gal būt tai ir tavo istorija? Juolab, jeigu dabar neturi finansinių galimybių psichoterapeutui. Bet imkis to gijimo drąsiai, nebijok, nes taip bus geriau.

Carie Fisher yra pasakiusi: „Imkite savo sudaužytą širdį ir padarykite iš jos meną.“

Mano kelios rekomendacijos, ką gali pažiūrėti ir paklausyti sielos žaizdas gijimui:

Youtube – mano kanalas Gyvenimo pašiūrė.

Kutovakika – kanalas apie fotografiją ir sielos augimą.

Lavandaire – mergina turėjusi sunkią vaikystę, dalijasi, kaip ji išgydė sielą.

Tinklalaidės – Matt D‘Avella (yra Youtube ir Spotify) – jis yra neįtikėtinas kūrėjas, tiesiog klausykit jo.

Dialogas – lietuvių, dviejų psichologų kuriamas podcast‘as.

Lavandaire – ta pati mergina, kuria ir įkvepiančius podcast‘us. Ne visi epizodai įdomūs ar kokybiški (mano akimis), tačiau kai trūksta įkvėpimo, paklausau jos.

Ir žinoma, Brene Brown – Unlocking Us.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *