Knygos

Pakilimas: Moterų galia keisti pasaulį, Melinda Gates

Šią knygą perskaityti, pirmiausiai, rekomenduoju visiems, kurie sako, jog moterys dabar gyvena neįtikėtinai gerą gyvenimą. Tai yra tiesa tik tuo atveju, jeigu imame tik tam tikrą kontekstą ir tik tam tikrą lokaciją. Vakarų pasaulio moterys rečiau susiduria su tais iššūkiais, kuriuos išgyvena  Indijos, Irano, Irako, Afrikos gyventojos. Tačiau teigti, jog moterys yra pilnateisės net ir Vakarų kontekste yra mažų mažiausia siauraprotiška. Bet ne apie tai, o apie knygą.

Pakilimas knygoje daugiausiai susitelkiama į Afrikos bei Indijos moterų padėtį, tačiau Melinda pateikia nemažai ir savo biografinių detalių apie lygybės nebuvimą tarp lyčių. Dalijasi šeimos detalėmis, kaip kartais tekdavo iš Bill‘o išsireikalauti lygiavertės partnerystės.

Nors Bill‘as augo ryškių moterų apsuptyje, kurios turėjo stiprų vertybinį pagrindą lyčių lygybėje ir visa tai perdavė Bill‘ui, tačiau Melinda sakėsi, kad šeimoje ji per daug prisiimdavo atsakomybių ir būdavo tvarkdarė, manė, kad jos tokia prigimtis (juk kultūriškai būtent taip ir susidėliota – šeima – moters reikalas). Tačiau vienas Melindos pasakojimas mane itin įkvėpė: „Mūsų gyvenime buvo tokių akimirkų, kai visai nusivariusi nuo kojų ėjau pas Bill‘ą ir prašiau: „Padėk!“ 2001 m. rudenį, kai Jenn pradėjo lankyti darželį, radome jai idealiai tinkančią mokyklą, bet ji buvo už 30-40 min. kelio, kitoje tilto pusėje. Buvo aišku, kad man teks kasdien po du sykius važinėti iki mokyklos ir atgal. Kai pasiskundžiau Bill‘ui, kad šitiek laiko turėsiu praleisti automobilyje, jis tarė: „Galiu ir aš kažkiek pavežioti.“ Nustebusi paklausiau: „Tu rimtai? Tikrai pavežiosi?“ – „Žinoma, – atsakė jis. – Per tą laiką turėsiu progą pabendrauti su Jenn.“ Taigi Bill‘as pradėjo ją vežioti: ryte išvažiuodavo iš namų, paleisdavo Jenn prie mokyklos, apsisukdavo, grįždavo atgal pro mūsų rajoną ir nuvairuodavo iki „Microsoft“ biuro. Ir taip du kartus per savaitę. Po kokių trijų savaičių, kai veždavau aš, pastebėjau daug tėčių, atvedančių į klasę savo vaikus. Priėjusi prie vienos mamos, paklausiau: „Ei, kas čia darosi? Labai padaugėjo tėčių.“ Ši atsakė: „Pamačiusios Jenn vežiojantį Bill‘ą, grįžome namo ir savo vyrams pareiškėme: „Bill‘as Gates‘as vežioja dukrą į mokyklą; tu irgi gali taip daryti.“

Melinda ne tik šioje ištraukoje, bet ištisus puslapius moko lygiavertės partnerystės poros gyvenime.

Tačiau, ji neapsiriboja tik savo biografija. Ji pasakoja moterų istorijas, kurios yra sukrečiančios. Skaitydama pasakojimus dažnai pravirkdavau iš gailesčio ir dėkingumo, jog gyvenu kaip inkstas taukuose. Melinda pasakoja ne tik moterų istorijas, bet ir mergaičių, kurios neturi galimybės mokytis, tačiau labai to trokšta, kurios nesulaukusios 13 metų jau yra ištekinamos ir neturi galimybės prieštarauti tam, mat kultūriškai jos neturi balso. Ji pasakoja tų mergaičių istorijas, kurios 13 metų ima gimdyti vieną po kito vaiką, kūdikiai miršta, o trečio gimdymo metu mergaitė miršta pati. Aš tai vadinu – mergaitės nužudymu.

Melinda pasakoja apie tai, kaip 15 metų mergaitė parduodama prostitucijai, jos vyro, kuri buvo ištekinta nesulaukus jai 13 metų. Šioje vietoje yra reikalinga perpasakoti vieną tokių istorijų: „Praėjus daugeliui metų po to, kai pirmą kartą išgirdau apie vaikų santuokas, lankiausi fistules gydančioje Nigerio ligoninėje. Ten susipažinau su 16-mete Fati. Sulaukusi 13 metų, Fati buvo išleista už vyro ir iškart pastojo. Gimdymas truko ilgai ir ėjosi labai sunkiai; ji kentė siaubingus skausmus, jai reikėjo kvalifikuoto medicinos darbuotojo priežiūros, tačiau moteriškė iš jos kaimo tiesiog liepė jai stumti, ir tiek. Po tris dienas vykusio gimdymo Fati buvo asilu nugabenta į artimiausia kliniką; ten jos kūdikis mirė, o ji sužinojo, kad jai susidarė fistulė. Fistulė susiformuoja po ilgo, komplikuoto gimdymo, kai kūdikis per didelis arba motina per maža jį pagimdyti. Kūdikio galvutė suspaudžia aplinkinius audinius, sutrikdoma kraujotaka ir tarp makšties ir šlapimo pūslės arba tarp makšties ir tiesiosios žarnos susiformuoja angelė. Dėl to gali išsivystyti šlapimo nelaikymas, taip pat pro makštį eiti išmatos. Fistules turinčių mergaičių vyrai dažnai neapsikenčia dėl smarvės ir fizinių sužalojimų ir paprasčiausiai išmeta jas iš namų. Taip nutiko ir Fati, ji buvo prievarta ištekinta būdama mažametė ir priversta pastoti, o paskui vyro išvaryta iš namų dėl sveikatos būklės, kurios pati ji niekaip nesukėlė.“

Taigi, visi tie, kurie sako, kad moterys gyvena aukso amžių, nes gyvename XXI a., pagalvokite dar kartą. Matyti tik save ir būti siaurapročiais mes negalime, mat ši istorija – XXI a. istorija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *