Meilė sau, Sveiki santykiai

Mes čia esame tam, kad išmoktume ir mokytume kitus

Tikiu, kad žmonės vieni su kitais yra susieti. Mes mokomės vieni iš kitų mylėti, draugauti, atleisti, būti, džiaugtis, liūdėti, sielvartauti ir daugelį kitų dalykų, kartais to net patys nejausdami, o kartais tą darome sąmoningai. Aš tikiu, kad mes kiekvieną dieną mokomės iš savo klaidų tam, kad kažko išmokytume kitus. Šį kartą norėjau parašyti apie klaidas.

Vienoje iš sekamų FB grupių radau merginos įrašą, kuriame ji guodėsi, kad per dažnai analizuoja praeities situacijas, pokalbius ir galvoja, kaip galėjo geriau atsakyti, kad reikėjo tuo metu pasielgti kitaip, pakovoti už save arba kaip tik, nusileisti. Turiu ir aš tokį įprotį, kuriuo piktnaudžiauju ir jis manęs netenkina. Analizuojant praeitį imu jaustis sumautai, atrodo lyg gyvenčiau praeitimi, nors iš visų jėgų, kiekvieną dieną mokausi gyventi čia ir dabar. Ne tik dėl to, kad nepavyksta būti čia ir dabar jaučiuosi, kaip išsibadavusi siela. Nukeliaudama į praeitį dažnai save smerkiu už vienokį ar kitokį elgesį. Galvoje imu vertinti savo poelgius ir sau sakau: tą dieną tau reikėjo trenkti durimis ir išeiti, bet tu pasilikai; štai tą kartą tau reikėjo kalbėti griežčiau, o tu nuleidai viską juokais; tą vasaros dieną turėjai būti švelnesnė, o buvai užsispyrusi. Galvoti apie tai yra mažų mažiausiai nyku ir neverta. Ir tai suprantu, tačiau vis tiek grįžtu prie tokio ydingo įpročio. Paskutiniuoju laiku itin dažnai galvoju apie praeitį ir net išjaučiu dar kartą jausmus, kuriuos jaučiau tose situacijose. Psichoterapeutė sako, kad taip yra todėl, jog tik dabar įsisąmoninu kaip iš tiesų tada jaučiausi. Iš jos išgirdusi šiuos žodžius, nusiraminau, mat praeityje savo jausmus ignoruodavau, nes kitų emocijos bei jausminės būsenos buvo svarbesnės. Taigi, po truputį imu mokytis atleisti sau, kad kažkada praeityje nepasielgiau taip, kaip tuo metu iš tikrųjų reikėjo. Ir tai darau todėl, kad aš mokausi iš savo klaidų tam, kad mokyčiau kitą atleisti sau už padarytas klaidas praeityje. Džiaugiuosi, kad galiu tą daryti savo tekstais.

Štai kas man padeda:

Prisiimti atsakomybę

Nebegalvoti apie praeitį ir judėti į priekį nėra taip lengva ir to neužtenka, kad iš tiesų galėtume žengti pirmus žingsnius į pamokos išmokimą. Pamoką išmoksime tik tada, kada pilnai priimsime tai kas mums nutiko ir atjausime save.

Būti akistatoje su tuo, kas tau nutiko ar tai, ką tu padarei yra pirmasis žingsnis į savęs priėmimą ir sau atleidimą. Tačiau, tai taip pat, pats sunkiausias ir sudėtingiausias žingsnis. Pradėjus lankyti psichoterapiją net nemaniau kalbėti apie savo skaudžią vaikystę. Juolab, kad tėtį, nepaisant jo elgesio, mylėjau ir myliu beprotiškai. Po tėvų skyrybų, būdama 8 metų, aš apsisprendžiau užmerkti akis, nepykti ant tėčio už jo skaudinantį elgesį. Taip užmerkusi akis buvau iki pat 28 metų. Kai imdavau skaityti bet kokias saviugdos knygas, žinoma, kad būdavo skyrius apie vaikystės traumas, tačiau tuos puslapius praversdavau, mat buvau įtikėjusi, jog vaikystėje aš nieko skaudaus nepatyriau. Tačiau atėjus į psichoterapiją ir man pradėjus kalbėti apie užmezgamus toksiškus santykius, privalėjau pasipasakoti apie vaikystę ir nuo to karto, pasisukus kalbai apie tėtį nesulaikydavau ašarų. Iš manęs ėmėsi lietis visas susikaupęs skausmas.

Aš suprantu, kodėl

žmonės atsisako lankyti

psichoterapiją,

susidurti akis į akį su

tuo kas tau nutiko yra

siaubingai baisu. Tačiau

būtent toks

susidūrimas padeda

atjausti save, padeda

nesmerkti savęs,

padeda nesigėdyti to,

kas tau nutiko.

Aš gėdijausi visą savo gyvenimą pasakyti aplinkiniams, jog aš užaugau disfunkcinėje, sadistiško smurto aplinkoje, kurioje kartais naktimis būdavo baisu užmigti. O dabar rašau apie tai tam, kad parodyčiau, jog mums nutinka gyvenime dalykai, kartais ne dėl mūsų pačių kaltės, tačiau nesvarbu kas mums nutiko, tai priėmę mes galime kurti savo gyvenimą.

Jausk sau gailestį.

Kai prisiimi atsakomybę už tai, kas tau nutiko ar tai, ką tu padarei yra natūralu jausti nemalonius jausmus, tokius kaip, gėdą, kaltę. Ypatingai tada, kada įnykstame į praeitį ir nesididžiuojame kažkokiu tai savo elgesiu ar pasakytais žodžiais. Pavyzdžiui, mano mokytojų komandoje yra ir mano mama. Kai tik užėmiau vadovaujančią poziciją, man buvo sunku susitvarkyti su savimi, nes įsivaizdavau puikiai kokia turiu būti puiki vadovė, ne autokratė, ne diktatorė, o lyderė. Tačiau realybėje man absoliučiai nepavyko tokiai būti. Ir štai, vieno susitikimo metu, kuriame buvo grafikos dizainerė, montuotojas aš ir mano mama, aprėkiau savo mamą. Nepadėjau jai, nesprendėme kartu problemą, o išlindo iš manęs mažoji, supykusi, užsispyrusi Marija ir aprėkė mamą, prie kitų žmonių. Nepasigirsi tokiu elgesiu, taip? Tai nutiko vasarą, o aš vis dar save smerkiu už tokį elgesį, maniau, kad aš prasta vadovė ir blogas žmogus. Tačiau atsitraukus, ėmiau analizuoti kas tuo metu vyko manyje, kad išlindo ta Marija, kuria nesididžiuoju. Labai greitai gavau atsakymą, tik ką pasibaigus mokslo metams mokykloje (penkerius metus dirbau istorijos mokytoja) keičiau darbą, turėjau itin greitai išmokti daug naujų dalykų, tame tarpe ir lyderystės dirbant su suaugusiais, tuo metu jau jaučiau, kad santykiai eina šuniui ant uodegos, psichoterapijoje tik ką buvau pradėjus kalbėti apie tėtį, žodžiu, daug streso ir nerimo, kurį išliejau ant brangiausio sau žmogaus – mamos. Kai savęs pagailėjau, man tapo kiek ramiau. Prisiminiau, koks sunkus laikas man buvo, keista, kad nepradėjau šaukti ant visų esančių aplinkui. Nepateisinu savo elgesio ir nenoriu užimti aukos pozicijos, tačiau bent jau nebegalvoju, jog dėl to, kad pratrūkau esu blogas žmogus ar prasta lyderė. Man tai buvo puiki pamoka iš kurios galiu pasimokyti tapti vadove su kuria žmonės nori dirbti ir dukra su kuria gera būti. 

Šis žingsnis neįtikėtinai svarbus – ištaisyk žąlą ir atstatyk pasitikėjimą savimi.

Net, jei žmogus, kurio turi atsiprašyti esi tu. Atsiprašymas padarius klaidą yra nepaprastai svarbus ir sudėtingas žingsnis. Mat reikia pripažinti tiek prieš save, tiek prieš kitus, jog esi pažeidžiamas. O pasirodyti, jog esame pažeidžiami nei vienas netrykštame noru, juk mes tokie stipruoliai ir susitvarkantys su visomis kliūtimis, kurias mums pameta tas, sėdintis viršuje! Tačiau, jeigu atsiprašome, mes žengiame link stipresnio pasitikėjimo mumis. Esu klaidų padarius daug, esu pasiskolinusi pinigų ir sutartu laiku negrąžinusi, nemalonu pripažinti, kad kartais pasielgiu neatsakingai, bet esu klystantis žmogus. Štai elgiausi su mama nepagarbiai, esu draugei pasakius įžeidžių dalykų, tačiau parodykite man bent vieną žmogų, kuris be nuodėmės. Svarbiausia yra atsiprašyti ir atkurti pasitikėjimą savimi. Jeigu teks kitą kartą skolintis pinigų, stengsiuosi sutartu laiku atiduoti, o jei nepavyks, tai bent kalbėtis ir pasakyti, jog dabar man nepavyksta atiduoti. Jeigu vėl išsprūs netinkami žodžiai iš mano lūpų mamai ar draugei, prisiimsiu atsakomybę už tai ir atsiprašysiu, nes nenoriu sugriauti pasitikėjimo manimi.

Bet yra ir kitas žmogus,

kurio mes dažnai

pamirštame atsiprašyti ir susigrąžinti

pasitikėjimą iš jo. Tai

mes patys. Tai aš.

Naikiname savo kūną dietomis ir bemiegėmis naktimis, gal verta būtų atsiprašyti savo kūno ir tai būtų gijimo pradžia? Gal verta atsiprašyti savęs už tai, kad nerimavai dėl kito žmogaus, kuriam tu taip niekada ir nerūpėjai? Gal verta atsiprašyti savęs, kad niekada savimi tinkamai nepasirūpinai, tačiau bėgiojai visiems iš paskos ir stengeisi pasirūpinti kitais? Prisėsk bent vieną vakarą ir užrašyk į popieriaus lapą visus dalykus už kuriuos norėtum atsiprašyti savęs. Aš tai padariau jau prieš daug metų ir turiu pasakyti, kad tai buvo pirmasis žingsnis link sielos gijimo ir savęs pažinimo.

Taigi, mes žmonės esame čia tam, kad išmoktume savo pamokas ir mokytume kitus pasimokyti iš mūsų klaidų. Mes esame čia tam, kad padėtume vienas kitam, o ne smerktume už padarytas klaidas. Ne visi tą supranta, padaryti klaidą mūsų visuomenėje yra smerktina, tačiau sau pripažinus, jog esu drąsus klysti, nes aš žmogus, veda į sąmoningesnę būtį ir kūrybiško gyvenimo link.

Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *