Lyties stereotipai

Kūno seksualizavimas medijoje, kaip tai veikia mūsų sąmonę?

Smurtą lyties pagrindu lemia daug priežasčių, ar viena ta priežasčių gali būti moterų kūno hyper seksualizavimas? Vis tik manyčiau, kad tikrai taip. Medija vulgarizuojanti moters kūną prisideda prie lyties klišių stiprinimo ir per kūną moteris yra sudaiktinama, kas gali lemti smurtą lyties pagrindu, nes juk daiktas neturi laisvo žodžio ar jausmų.

Ką reiškia žodis seksualizacija? Tai yra sociokultūrinis reiškinys, kurio pasekoje asmuo sudaiktinamas ir tampa priemone seksualiniam išnaudojimui, malonumo siekimui vietoje to, kad į jį būtų žvelgiama kaip į asmenį, gebantį nepriklausomai veikti ir apsispręsti. Paprastai tariant, seksualizacija yra tai, kas atskiria kūną nuo sielos. Kas mano suvokimu mažų mažiausiai yra nelegalu, mat žmogus yra visa apimantis, turintis jausmus, išgyvenimus, rankas, kojas, smegenis, užpakalį ir t.t. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir vertas būti žmogišku, tai reiškia, nebūti atskirtam nuo savo kūno ar sielos.

Moters seksualizacija medijoje yra taip stipriai įsiviešėjusi, kad kūno suvulgarinimas ar laidomi juokeliai apie moteris mums yra tapusi kasdieniu reiškiniu, vadinasi, nebeatkreipiame dėmesio į tai, kas yra bjauru ir neleistina. Beskaitydama apie reklamas radau neblogą Virginijos Rimkuvienės straipsnį „Moteris“ portale, noriu pacituoti vieną akį patraukusią pastraipą:

„Bene garsiausiai Lietuvoje

nuskambėjo „Krekenavos“

mėsos reklama, kur

pusnuogės moters nuotrauką

puošė šūkis: „Kai norisi

mėsos…“ Netrūko ir kitų

panašių bandymų

„sugundyti.“

Įsigyti prieskonių kvietė

dailias krūtis atidengianti

iškirptė ir pasiūlymas:

„Geriau natūralūs.“ Pirkti

dienraštį ragino dviprasmis

užrašas: „Paimk mane kas

rytą.“ Ypač tiesmukos

pažinčių svetainių reklamos.

Štai vienoje jų visai miela

mergina su akinukais prie

darbų sąrašo svarsto: „Reikia

pasikeisti padangas, kompą

pataisyti, ir čiaupas laša.

Turėčiau vyrą, tai jis viską

patvarkytų. Mane – irgi.“

Na, reikia sutikti, seksualinis potraukis iš tiesų yra vienas turbūt stipriausiai veikiančių žmogaus instinktų, todėl juo reklamose imama stipriai žaisti. Tomas Bartninkas, komunikacijos strategas, štai ką sako: „Reklama yra visuomenės atspindys. Seksistinių, moteris žeminančių žemiausio lygio reklamų Lietuvoje netrūksta, nes mūsų visuomenė pernelyg patriarchališka, tradiciška ir katalikiška, todėl pokyčiai vyksta itin lėtai. Visada bus vulgarių žmonių, kuriems imponuoja, kai taikoma žemiau juosmens. Vis dėlto eiti tuo keliu rizikinga, nes taip besielgiančiųjų yra begalė. Primityvios reklamos agentūros pataikauja užsakovų norams, apeliuoja į žemiausius instinktus, o profesionalesnės stengiasi sudominti originaliu mąstymu. Sekso tematika nėra blogis savaime, bet tik nuo reklamos kūrėjų išprusimo, profesionalumo ir moralinių vertybių priklauso, kaip ji bus panaudota: įdomiai ir jaudinamai ar vulgariai ir primityviai.“

Kyla klausimas, ar primityvios reklamų agentūros suvokia ką kuria? Ir taip, ir ne. Labiau norėčiau pakalbėti apie ne, nes apie taip iš dalies, vietoj manęs papasakojo Tomas. Deja, bet lyties stereotipai yra mūsuose įaugę, todėl mums atrodo normalus reiškinys daugiau nei šimtą metų, reklamoje matyti moterį virtuvėje, mums yra įprasta matyti moterį išsirietusią batų reklamoje, mums yra įprasta matyti lažybų bendrovės reklamoje čiut apsirengusias moteris. Ir kuo labiau bus įprastas toks vaizdas, tuo blogiau mums ilgalaikėje perspektyvoje. Kita vertus, pasekmes apčiuopti galime ir dabar. Paklausus savo skaitytojų, kaip juos veikia kūno seksualizavimas reklamoje, gavau akivaizdžius atsakymus situacijai apibūdinti. Keletą jų noriu pasidalinti:

„Varžybų metu aptarinėja mano kūną ir prašo trumpesnio sijono.“

„Krenta savivertė. Atrodo, kuom moterys užsiimtų ar domėtųsi, jų gyvenimo paskirtis – seksas.“

„Esu dar nepilnametė, o jau jaučiuosi lyg visada turiu atitikti visuomenės grožio ir seksualumo standartus.“

„Atskiria kūną nuo dvasingumo. Lyg kūnu galima disponuoti kaip daiktu.“

„Sukuria įvaizdį, kad kūnas, tai priemonė, kuria galima gauti tai, ko nori.“

„Nuo ankstyvo amžiaus pradėjau rengtis „berniukiškai“, nes būti moterimi atrodė atgrasiai.“

Apibendrinus, galiu drąsiai teigti, moteris tapo komercializacijos įrankiu, kuomet ji tampa kaip priemonė vyro malonumui patenkinti. Taip pat, iš šių kelių atsakymų galime aiškiai pamatyti, jog išorinis spaudimas būti seksualia, norima, geidžiama tiek mažoms mergaitėms, tiek suaugusioms moterims, kaip niekada yra didžiulis. Muzikiniuose klipuose, reklamose, TV laidose, internete moteris yra vaizduojama kaip seksualinių troškimų objektas, absoliučiai susitelkiama į išorinį grožį, patrauklumą, bet ne į sielos gylį. Nesupraskite neteisingai, seksualumas pats iš savęs nėra blogai, vulgarumas ir susitelkimas tik į seksualumą – prasta idėja mūsų visai visuomenei. Kodėl? Nes jau mažoms mergaitėms yra užduodamas aiškus tonas – būti TIK seksualia, kas daro įtaką jų mokslams, gyvenimo pasirinkimams, užmezgamiems santykiams.

Taip pat, būtų neteisinga manyti, jog tik moterų kūnai yra seksualizuojami reklamose. Vyrų kūnai taip pat yra sudaiktinami. Reklamoje vyrai demonstruoja tobulus kūnus, idealius juodus kostiumus, jėgą, agresiją, norą varžytis, kas sumenkina vyrus, kurie tupi savo namuose, be juodų kostiumų, be noro varžytis ar demonstruoti jėgą ir todėl yra priversti jaustis mažiau vertingais.

Margarita Jankauskaitė yra

sakiusi: „Brukamas visagalio

supermeno vaidmuo vyrus

traumuoja ne mažiau, nei

moteris – barbės. Viduriuko

nėra, – teigė ji. – Turi tapti

arba vyrų vyru, arba moterų

moterimi. Vyras – visada

aktyvus, stiprus, veržlus.

Moteris – pasyvi, infantili,

bejėgė, dažniausiai

pravertomis lūpomis, o tai dar

labiau pabrėžia, kad visiškai

nevaldo nei savo emocijų, nei

kūno, todėl su ja galima

daryti bet ką.“

Mano manymu, į reklamą negalime žiūrėti tiesiog kaip į reklamą, ji siunčia žinutes ir veikia mūsų mąstymą, veikia mūsų pasaulėžiūrą, veikia mūsų supratimą apie dalykus vykstančius mūsų aplinkoje. Bėda ta, kad visuomenė yra po truputį linkusi atsisakyti tradicinių vaidmenų, dalis visuomenė suvokia, kad seksualizuotas kūnas daro žąlą mūsų savivertei, pasitikėjimui savimi, tačiau ar medija eina koja kojon su visuomene? Deja, bet ne. Didžioji dalis reklamų vis dar yra linkusi patenkinti poreikius tos visuomenės, kuriai atrodo, jog vyras – agresija ir jėga, o moteris – švelni ir silpna. Turbūt didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad tokią mediją prisunktą seksualizavimo, kiekvieną dieną stebi paauglės mergaitės ir paaugliai berniukai. Būtent jiems, dar nesuvokiant kas yra seksualumas, yra įteigiama žinutė būti mažais suaugusiais, ko pasekoje, seksualizavimą ima kopijuoti iš suaugusiųjų, kas gali daryti įtaką (o greičiausiai ir daro) jų sprendimams gyvenime, yra menkinama savivertė nuo pat paauglystės, o vėliau prireikia nemažai laiko tam, kad ta savivertė būtų sugrąžinta.

Tai reiškia, norint, kad klestėtų visuomenė be lyties stereotipų ir visuomenės sąmonė būtų sveikesnė, turime imti visumą ir bendradarbiauti visi kartu, naikinant lyties stereotipus, naikinant kūno seksualizavimą, kurie iššaukia žmogaus menkavertiškumą ir primeta didžiulius lūkesčius tik žmogaus išvaizdai.

Komunikacijos teoretikas Marshallas McLuhana‘as yra sakęs „Medija yra pranešimas“, tai reiškia, kad medijos yra žmogaus pratęsimas, o „bet kokios priemonės pranešimas lemia žmonių gyvenimo ir veiklos modelio, tempo pokyčius.“ Akivaizdu, kad žiniasklaida, medija formuoja žinutes, kurios yra patogios jiems, tačiau ar patogios mums?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *