Lyties stereotipai

Kodėl lyčių lygybė yra naudinga mūsų visuomenei?

Lyčių lygybė mūsų visuomenėse vis dar yra sutinkama priešiškai, o kai kur, kaip nusikaltimas. Turbūt, žinote, kad aš esu absoliuti lyčių lygybės fanė ir štai kodėl:

Lyčių lygybė suteikia visiems lygias galimybes

Edukacija yra gralis užtikrinantis lygias galimybes. Net ir šių dienų pasaulyje, daugiau berniukų yra edukuoti nei mergaičių, remiantis UNICEF duomenimis, 1 iš 4 mergaičių negauna išsilavinimo ar bent minimalių mokymų. Tuo tarpu, 1 berniukas iš 10, yra negaunantis tinkamo išsilavinimo. Akivaizdu, kad berniukai turi privilegiją įgyti išsilavinimą. Be visa to, moterys patiria spaudimą ištekėti ir tai padaryti kuo greičiau, kas gali paskatinti moterį lįsti į destruktyvius santykius, o neturint išsilavinimo yra sudėtinga palikti tokius ryšius, mat be žinių yra menkai drąsos išeiti ir stovėti ant savo kojų, galų gale išsilavinimą įgijusios moterys (ir vyrai) apie santykius, gali greičiau suvokti kas vyksta ir nepakliūti į destruktyviuosius. Apie mergaičių ištekinimą nesulaukus pilnametystės Indijoje ar Afrikoje, net nedrįstu pradėti kalbėti. Melinda Gates rašo: „Bet niekas nėra taip toli nutolęs nuo lygiavertės partnerystės kaip vaikų santuokos. Kaip lygiavertė partnerystė visais atžvilgiais pakylėja, taip vaikų santuokos visais atžvilgiais nusmukdo. Jose susidaro tokia didžiulė galių nelygybė, kad prievarta tampa neišvengiama. Indijoje, kur dalies mergaičių šeimos vis dar moka kraitį (nors tai ir neteisėta), kuo nuotaka jaunesnė ir kuo mažiau ragavusi mokslo, tuo mažesnį kraitį šeimai tenka mokėti, norint ištekinti savo dukrą. Tokiais atvejais rinka siunčia aiškų signalą: kuo mergaitė bejėgiškesnė, tuo ji patrauklesnė ją imančiai šeimai. Šeimoms nereikia mergaičių, reiškiančių savo nuomonę, turinčių įgūdžių ir idėjų. Joms reikalingos klusnios, negalinčios apsiginti ir niekieno neginamos tarnaitės.“

Lyčių lygybė suteikia laimės vaikams ir motinoms

„Savo fiziologinę lemtį moteris iki galo realizuoja kaip motina“, sako Simone de Beauvoir. Ją tai erzino, erzina ir mane. Tad šiek tiek pasikalbėkime apie moters reprodukcinę sveikatą arba šeimos planavimą. Tam, kad galėčiau rašyti apie reprodukcines teises ir šeimos planavimą turėjau paskaityti ir apie žmogaus teises. Mat Vakarų kontekste moteris turi teisę į savo reprodukcinę sveikatą, o poros – planuoti šeimą, cituoju Žmogaus teisių gidą: „Jūs turite teisę rūpintis savo reprodukcine ir seksualine sveikata pagal aukščiausią pasiekiamą standartą ir priimti susijusius sprendimus laisvai. Jūsų reprodukcinės teisės yra žmogaus teisės į sveikatą ir teisės į privatų gyvenimą dalis“. JTO 1968 metais paskelbė teisę į kontracepciją planuojant šeimą. 2007 m. rugsėjo 26 d. Berlyne pirmą kartą buvo paminėta Pasaulinė kontracepcijos diena, kurios tikslas rengti kampanijas, skirtas neplanuotiems nėštumams mažinti, ugdyti suvokimą, kad šeimos pagausėjimą būtina planuoti.

Šią dieną įprastai lydi

tokie šūkiai: „Gyvenk

savo gyvenimą prieš

pradėdamas kito

gyvenimą!“

Jeigu lįstume į Afriką ar Indiją, ar bet kur, kur Vakarų kontekstas ir žmogaus teisės – nusikaltimas, moterys į šeimos planavimą (taip, aš kalbu apie kontraceptines priemones) teisės neturi, vadinasi iš jų yra atimama reprodukcinė teisė. Kita vertus, mūsų visuomenėje, kontraceptikus geriančios moterys apie tai kalba patyliukais, dažnu atveju. Nuėjus pas ginekologę, pirmą kartą išdrįsau paprašyti kontraceptinių tablečių recepto, nudelbiau akis į žemę iš gėdos. Ginekologė šyptelėjo pamačius mane susigėdijusią ir įkvepiančiai ištarė: Marija, tai yra tavo teisė, tavo teisė nenorėti susilaukti anksti pabiručių! Išėjau pasitikinti savimi, nes suvokiau, kad aš turiu galią planuoti savo ateitį. Taigi, jeigu šeima turi galimybę planuoti šeimą, tuomet tokie tėvai gali geriau pasirūpinti tiek savimi, tiek savo vaikais. Žinoma, yra išimčių. Turbūt tikrai žinome kiekvienas tokią šeimą, kuri turėdama du vaikus, jais neturi galimybės ar negeba tinkamai pasirūpinti. Turbūt pažįstame ir tokią šeimą, kuri turi 10 vaikų ir jais yra pasirūpinta puikiai. Kai dirbau mokykloje, turėjome šeimą, kurioje buvo virš 10 vaikų. Visi stebėjomės, kaip tėvai puikiai juos išauklėjo, patys tėvai tvarkingi taip pat. Tik kitas klausimas, kiek toks vaikų auginimas leido pačiai moteriai atsigauti bei pasirūpinti savimi? Vis tik mano giliu įsitikinimu, moteris nėra tik apie gimdymą. Ji yra asmenybė, kuri turi reprodukcines teises. Kitas dalykas, kaip iš tiesų gerai yra pasirūpinama vaikais, kurių šeimoje yra daug, kad ir 10 vaikų, ir jeigu jie gimsta vienas po kito ir dar be visa to, tėtis dirba, o mama turi pasirūpinti viena vaikais? Atleiskite, bet nemanau, kad tai yra gerai patiems vaikams. Ar visus vaikus bus galima išleisti į mokslus? Ar visų vaikų yra klausiama, kaip jie jaučiasi? Greičiausiai visos motinos trokšta, kad jų vaikai būtų saugūs, sveiki, laimingi, gerai mokytųsi, atskleistų savo gebėjimus, talentus, sukurtų savo šeimas (jei to norėtų) bei turėtų iš ko pragyventi – kad mylėtų ir būtų mylimi. Turbūt lygiai taip pat, tos pačios motinos nori ir pačios džiaugtis savo gera sveikata, ugdyti savo gebėjimus ir savo veiklos vaisiais dalytis su bendruomene. Tad tam, kad tokie abiejų pusių poreikiai būtų patenkinti, mano suvokimu, yra reikalingas šeimos planavimas. Aušrinė Pavilionienė teigia: „Moterys, sukūrusios šeimą ir susilaukusios vaikų, neturėtų atsisakyti asmeninės profesinės raiškos, sėkmingos karjeros siekių, nes profesinė karjera nėra vien saviraiška. Tai ir moters ekonominio savarankiškumo sąlyga, ir  senatvės pensijos garantija. Kai moteris atsideda vien šeimai, brandos amžiuje ji lieka be profesinių pasiekimų ir be užtikrintos finansinės paramos.“

Lyčių lygybė, patikėkit, nėra tik apie moteris. Ji naudinga ir vyrams

Viešajame diskurse erzina girdėti, jog lyčių lygybė liečia tik moteris. Neva, suprask, kad lyčių lygybė reikalinga tik moterims. Susidaro ydinga situacija, kai moterys kovojančios už savo teises, garsiai kalbančios apie lyčių lygybės nebuvimą yra vadinamos „rėkiančiomis“, „besiskundžiančiomis iš niekur“ ir visi kiti beverčiai pasisakymai. Tad, turiu pasakyti, jog lyčių lygybė nėra tik apie moteris. Užaugau Naujoje Akmenėje, mažame, sovietmečiu pastatytame cemento miestelyje. Už poros kilometrų nuo Naujosios Akmenės gyveno mano seneliai, su kuriais būdama visai jaunutė praleisdavau didžiąją savo vaikystės dalį. Lakstydavau po jų didžiulį kiemą, kartais uždusdama bėgdavau nuo gaidžio ar kalakuto, mat jie turėdavo įprotį mane persekioti, o kartais vytis. Išsigandusi, visada nubėgdavau pasislėpti už senelio arba prašydavau, kad jis mane apsikabintų ir apgintų. Nepamiršiu saugumo jausmo, kurį jausdavau būdama su seneliu. Mano senelis buvo pats nuostabiausias! Turėjo puikų humoro jausmą, mane priversdavo kvatotis už pilvo susiėmus, senelis man nubraižydavo Teleloto bilieto langelius, kartu sekmadienio vakarais braukydavom įstrižaines, langelius ir visada laimėdavau flomasterių arba saldainių! Tad, kai sužinojome, jog mano brangusis senelis serga vėžiu, visi pastėrome iš baimės. Senelį vėžys sunaikino per mėnesį. Laidotuvės vyko rudenį, aš vaikas dar nebuvau atsitiesusi po močiutės mirties pavasarį, todėl ašarų sulaikyti nepavyko. Bet, visų laidotuvių metu, aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl mano tėtis neverkia, juk tai jo tėtis, pamaniau! Juk, jeigu čia gulėtų mano tėtis, mano širdis dar labiau plyštų. Praėjus kiek laiko po laidotuvių, sukaupiau visą turėtą aštuonmetės drąsą ir paklausiau tėčio, kodėl tu neverkei? Tėtis atsakė, – man buvo skaudu, tačiau negi verksi, vyrui nedera verkti visiems matant.

Pažeidžiamumas žmogui yra nepaprastai reikalingas, bet jis toks atmestinas reiškinys vyrui. Brene Brown apie pažeidžiamumą štai ką rašo:

„Pažeidžiamumas –

ryžtas atsiskleisti ir būti

pastebėtam be jokių

sėkmės garantijų – yra

vienintelis kelias į

meilę, bendrystę,

džiaugsmą.“

Skamba labai žmogiškai, norime meilės, bendrystės, džiaugsmo savo gyvenime, tačiau tai turi savo kainą, turime būti pažeidžiami. Tačiau, jeigu moteris mūsų visuomenėje net yra skatinama būti pažeidžiama, tai vyrui tokiu būti yra nelegalu. Nesenai, Žinių radijuj, klausiau laidos Apie tave, kurioje du psichologai kalbėjosi apie jausmus, na kaip visada. Vienas iš psichologų pasakojo, kad jo klientas (vyras) nutarė šeimoje būti pažeidžiamu, leisti sau būti tuo, kuriuo taip pat kartais reikia pasirūpinti ir globoti. Šeima į tai sureagavo atsainiai, mat nebuvo įpratę, jog „šeimos galva“ kurį laiką nebus „siena“, kuri visus užstos nuo negandų. Mano giliu įsitikinimu, visa šeima turi būti „siena“, kurioje vienas kitą užstoja nuo negandų, o susidūrus su tokiomis būti pažeidžiamu neturėtų būti nusikaltimas. Kai neleidžiame vyrui būti pažeidžiamu, jausti jausmų, galų gale verkti, tokiam vyrui žymiai lengviau yra nueiti toksiško vyriškumo keliu, kas destruktyviai veikia ne tik jį patį, bet ir jo aplinką. Kai lyčių lygybė egzistuoja visuomenėje, vyrai turi laisvę išreikšti save, jie turi teisę į savo vidinę laisvę bei ramybę.

Lyčių lygybė kol kas, mūsų visuomenėje, vis dar šmėžuoja tik kaip utopinė idėja. Mat tie žmonės, kurie priešinasi lyčių lygybei yra linkę kurti mitus apie lyčių lygybės pavojus, žąlą ir grėsmes, neva lyčių lygybė ardo šeimą, pasmerkia tautą išnykimui ir visos kitos bevertės nesąmonės, kurioms net pagrindą sunku surasti. Tačiau, vidumi laisvi ir plačios pasaulėžiūros žmonės suvokia, kad skirtybės tarp žmonių yra natūralus procesas, lytis nenulemia padėties visuomenėje, ją lemia įgūdžiai, talentai, sugebėjimai, žinios, kurių įgyti turi galimybę ir vyras, ir moteris. Ribotos pasaulėžiūros žmonės nepripažįsta žmonių įvairovės bei kintančio gyvenimo, kuris keičiasi ir greitu tempu, todėl bet kokiu atveju, ta utopinė idėja, kuri mums dabar atrodo yra neįmanoma, vieną dieną bus norma, nes yra aišku, jog lyčių lygybė tik į naudą visiems.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *