Produktyvumas

„Ne“ – produktyvumo gralis

Mes per dažnai sakome naujiems darbams, naujiems projektams ir naujoms idėjoms „taip“, neginčijamas faktas. Sutinku, kad karjeros pradžioje reikia dažniau tarti galimybėms taip negu ne, mat turime įgyti patirties ir pažinčių. Tačiau, kai karjeros pradžioje įprantame su visais naujais projektais sutikti, vėliau yra sudėtinga atsisakyti, mat nei mes patys, nei kiti yra įpratę iš mūsų girdėti tą siaubą keliantį žodį NE.

Kitas dalykas, mums darosi sudėtinga atpažinti, kur yra galimybė, o kur tik laiko švaistymas. Iškart po Kalėdų gavau pasiūlymą moderuoti debatus, o vėliau dalyvauti diskusijoje apie LGBT bendruomenės teises. Ši tema nėra mano einamoji tema apie kurią daugiausiai kalbu, bet, kadangi esu visuomenininkė bei žmogaus teisių gynėja apsisprendžiau pabandyti, tačiau tik su viena sąlyga. Jeigu man už tai sumokės. Mat žinojau, kad sėsiu skaityti, ruoštis, kas pareikalaus mano laiko. Pinigų prašyti niekada nėra malonu, tačiau mokausi tiksliai ir konkrečiai iškomunikuoti savo poreikius, kad vėliau neįvyktų miskomunikacija. Deja turiu daug patirties, kai nedrįsau papasakoti ko reikia ir ko noriu. Nemalonu, nes ėmiau kaltinti aplinkinius, jog jie kažkokiu būdu iš mano veido grimasų ar gestikuliavimo nesusivokė apie mano asmeninius poreikius, o iš tiesų, pati nesugebėjau komunikuoti apie savo reikmes.

Paprašius pinigų sulaukiau atsakymo, kad sumokėti neturi lėšų. Aš atsisakiau dalyvauti renginyje. Ir žinai, man palengvėjo. Man palengvėjo pasakius ne, nes neužėmiau savo laiko kitais reikalais ir galėjau daryti tai, kas man tuo metu atrodė svarbiau ir reikalingiau. Nenoriu pasakyti, kad už LGBT bendruomenės teises nėra svarbu kovoti, tačiau tikiu, kad surado žmogų, kuris žymiai geriau moderavo debatus bei dalyvavo diskusijoje šia tema. Win Win situacija. Taigi, pamatavau, jog tai man nėra nauja galimybė, tai daugiau būtų buvę mano laiko švaistymas. Atsisakyti ir pasakyti ne, nebuvo lengva, reikėjo išmokti, mat sakymas ne yra ir apie produktyvumą, ir apie ribų nustatymą.

Kodėl sakome taip?

Dažnai sakome taip ne dėl to, kad norėtume imtis naujo projekto ar naujos idėjos, ar susitikimo, o dėl to, kad bijome įžeisti, pasirodyti arogantiški, nemandagūs ar atsisakantys padėti kitam žmogui, na ir žinoma, norime pasirodyti prieš kitus, jog esame beydžiai. Todėl net ir springdami nuo savo nebaigtų užduočių, sutinkame su dar vienu darbu. Labiausiai stringame pasakyti ne tiems žmonėms su kuriais ateityje dar reikės turėti reikalų, pavyzdžiui, vadovui, mamai, tėčiui, broliui, partneriui, partnerei, draugui ar draugei. Todėl sakyti ne šiems žmonėms yra ypatingai komplikuota, nes jie mums artimi, jie mums patinka, o vadovui sakyti ne, vis dar tabu ir kartais uždrausta.

Jeigu mano mama skaitys šį tekstą, greičiausiai jai nepatiks dabar, ką perskaitys. Bet sakyti ne, mokiausi ant jos. Mamai pasakyti ne, kai ji kviečia susitikti, o tu žinai, kad turi atlikti svarbią užduotį yra gana sudėtinga, nes juk mama! Visada jausdavau kaltę, kai atsisakydavau pasimatyti, mat manydavau, kad ją užgausiu. Tačiau ėmiau mokytis ir sakyti sau, kad dabar mano prioritetas yra ši užduotis ir galiu rinktis save. Kaltės jausmas niekur nedingdavo, bet bent jau po truputį ėmiau mokytis pasirinkti save.

Tada pradėjau sakyti ne savo vadovui. Tai buvo naujas lygis su kuriuo pradžioje sekėsi itin sunkiai susidoroti. Tačiau dirbdama pastebėjau, jog turiu savo vadovui brėžti ribas, kurių negaliu leisti peržengti. Pavyzdžiui, asmeninių žinučių rašymas savaitgaliais arba ne darbo metu, apie darbą. Kartą leidau rašyti ir vieno susitikimo metu apsižodžiavome dėl to, tuo metu pykau ir burnojau ant jo. Bet, juk iš tiesų, tai aš leidau savo ribą peržengti, nes nebuvau apie jas nė žodelio ištarusi. Tą pamoką greitai išmokau ir, kai buvo kraunami darbai ant manęs, kurie žinojau, priklauso ne man sakiau ne.

Mačiau, kad vadovas nėra linkęs džiūgauti dėl to, tačiau aš planuodama savo laiką pastebėjau, kad jeigu prisiimsiu dar vieną darbą ar užduotį atlikti, teks dirbti viršvalandžius, tuomet nepailsėsiu vakare ir ilgainiui rizikuosiu savo sveikata ir dar be visa to, man nemokės didesnio atlygio.

Ką aš noriu pasakyti? Bijodami pasakyti ne, rizikuojame savimi ir save atiduodame kažkam kitam, todėl yra verta įsivertinti ar tikrai naujai, būtent tai vienai naujai užduočiai ar projektui nori save aukoti? Pasakyti taip, reikia tik tada, kada taip žodį gali parašyti caps lock‘u ir su šauktuku – TAIP! Tai reiškia, aš tikrai jaučiu, kad noriu tai daryti, aš tikrai žinau, kad galiu tai padaryti, aš tikrai suvokiu, jog turiu laiko tai padaryti ir svarbiausia, aš degu noru tai padaryti! Tokį darbą apsiėmus padarysi žymiai geriau, nei tą, kuriuo abejoji. Taigi, tai nereiškia, kad reikia nebesakyti taip, reikia, tik tą daryti privaloma tada, kai tai yra logiška.

Kaip pasakyti ne?

Greičiausiai, kad mes greiti atsakyti taip ir per lėti pasakyti ne. Pagalvok, kurioje šio spektro vietoje tu esi: per greitai taip ar per lėtas ne? Sulaukus naujos galimybės iš entuziazmo šokinėji iki lubų, atsakymas aiškus – TAIP! Jeigu imi dvejoti, turbūt vertėtų atsitraukti ir pasvarstyti, ar tikrai verta lįsti į kažką naujo. Prisimink, kad sakydamas taip, kažkam sakai ne. Todėl yra prasminga pasvarstyti ar tu labiau nori sakyti taip ir taip kažkam pasakyti ne? Gal būt tas ne, šiuo metu yra svarbesnis?

Paprasčiau tariant,

jeigu tai ne Hell Yeah

situacija, sakyk ne.

Sakydami ne, mes renkamės save ir savo poreikius, todėl prieš sakant taip, turime pirmiausiai atsižvelgti į save, savo dienotvarkę. Sakymas taip viskam veda į „amžinai užsiėmusio“ žmogaus tipą, o būti nuolatos užsiėmusiu, reiškia ignoruoti save. Prisimink, kad produktyvumas yra apie efektyvumą. Efektyviai galėsi dirbti tik tada, kada užduočių lapelyje neturėsi 20 darbų.

Produktyvus žmogus vadovaujasi nuostata – kiekvieną dieną neprisidėti daugiau darbų, bet juos sumažinti.

Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *