Tai viena tų knygų, kurią skaitysiu keletą kartų ir vartysiu dažnai, mat norėsis perskaityti dar ir dar kartą pasižymėtus sakinius. Knygoje gavau daug atsakymų ir patvirtinimų, kad einu tinkama linkme kuriant ryšius tarp žmonių ir su savimi. Jau pirmuose puslapiuose ryškiu markeriu pasižymėjau:
„Visavertį gyvenimą
apibrėžiu kaip gyvenimą
jaučiant savo vertę. Tai
reiškia ugdyti drąsą,
užuojautą ir ryšius, kad
pabudęs ryte pagalvotum:
nesvarbu, ką pavyks nuveikti
ir kiek liks nepadaryta esu
pakankama. Tai reiškia eiti
gulti galvojant: taip, esu
netobula ir pažeidžiama ir
kartais bijau, bet tai nekeičia
tiesos, kad esu drąsi ir verta
meilės ir bendrystės.“
Kai pagalvoji, juk dažnai apsiimame daug naujų užduočių, darbų ir projektų dėl to, kad arba bėgame nuo kažko arba šitaip bandome įrodyti savo vertę kažkam.
Nesijaudink ir aš ten pat, kur ir tu. Bandžiau darbais įrodyti, kad esu verta meilės. Tačiau dabar apsiimdama bet kokią naują užduotį klausiu savęs, ar tai man įdomu, ar man gera su nauju projektu ir, ar apsiimdama naują darbą nebandau kažkam kažko įrodyti? Kita vertus, dabar iš tiesų veikiu tik tai, kas man kelia didžiulį susijaudinimą, tad kaip gera, kad niekam nieko nebesistengiu įrodinėti!
Šios mintys kilo man beskaitant knygą ir jas visas užsirašinėjau. Būtent, ši knyga priverčia ją skaityti aktyviai bei kelia nenumaldomą norą analizuoti save. Senai kada beskaičiau tokią saviugdos knygą, kurioje rasčiau pirmiausiai, naujų minčių, o antra, kuri šitaip įtrauktų į savianalizę.
Tačiau svarbiausia knygos dalis man buvo apie atleidimą. Jei aktyviai skaitei mano tekstus bent mėnesį, galėjai pastebėti, kad strigau su atleidimu tėčiui. Dar ir dabar nesu tvirta pasakyti, jog jam atleidau. Bet man buvo sunku suprasti, kodėl jaučiau tiek daug skausmo ir dramos. Rimtai, vienu metu iš tiesų buvau sunerimusi ir negalėjau paaiškinti kas su manimi vyksta. Brene Brown knygoje radau mintį, kuri man leido atsikvėpti ir nurimti:
„Kad atleidimas įvyktų,
kažkas turi mirti. Jei darai
sprendimą atleisti, turi nerti į
skausmą. Tau paprasčiausiai
turi skaudėti.“
Pradėjau tikėti, jog to skausmo gylis, kažkuria prasme, žymėjo ir meilės gylį tėčiui. Nusiraminau.
Štai ką geros knygos gali daryti – duoti atsakymą ir leisti patikėti savimi, jog eini tinkamu keliu.