Knygos

Brene Brown, Brandinančios nesėkmės

Tai viena tų knygų, kurią skaitysiu keletą kartų ir vartysiu dažnai, mat norėsis perskaityti dar ir dar kartą pasižymėtus sakinius. Knygoje gavau daug atsakymų ir patvirtinimų, kad einu tinkama linkme kuriant ryšius tarp žmonių ir su savimi. Jau pirmuose puslapiuose ryškiu markeriu pasižymėjau:

„Visavertį gyvenimą

apibrėžiu kaip gyvenimą

jaučiant savo vertę. Tai

reiškia ugdyti drąsą,

užuojautą ir ryšius, kad

pabudęs ryte pagalvotum:

nesvarbu, ką pavyks nuveikti

ir kiek liks nepadaryta esu

pakankama. Tai reiškia eiti

gulti galvojant: taip, esu

netobula ir pažeidžiama ir

kartais bijau, bet tai nekeičia

tiesos, kad esu drąsi ir verta

meilės ir bendrystės.“

Kai pagalvoji, juk dažnai apsiimame daug naujų užduočių, darbų ir projektų dėl to, kad arba bėgame nuo kažko arba šitaip bandome įrodyti savo vertę kažkam.

Nesijaudink ir aš ten pat, kur ir tu. Bandžiau darbais įrodyti, kad esu verta meilės. Tačiau dabar apsiimdama bet kokią naują užduotį klausiu savęs, ar tai man įdomu, ar man gera su nauju projektu ir, ar apsiimdama naują darbą nebandau kažkam kažko įrodyti? Kita vertus, dabar iš tiesų veikiu tik tai, kas man kelia didžiulį susijaudinimą, tad kaip gera, kad niekam nieko nebesistengiu įrodinėti!

Šios mintys kilo man beskaitant knygą ir jas visas užsirašinėjau. Būtent, ši knyga priverčia ją skaityti aktyviai bei kelia nenumaldomą norą analizuoti save. Senai kada beskaičiau tokią saviugdos knygą, kurioje rasčiau pirmiausiai, naujų minčių, o antra, kuri šitaip įtrauktų į savianalizę.

Tačiau svarbiausia knygos dalis man buvo apie atleidimą. Jei aktyviai skaitei mano tekstus bent  mėnesį, galėjai pastebėti, kad strigau su atleidimu tėčiui. Dar ir dabar nesu tvirta pasakyti, jog jam atleidau. Bet man buvo sunku suprasti, kodėl jaučiau tiek daug skausmo ir dramos. Rimtai, vienu metu iš tiesų buvau sunerimusi ir negalėjau paaiškinti kas su manimi vyksta. Brene Brown knygoje radau mintį, kuri man leido atsikvėpti ir nurimti:

„Kad atleidimas įvyktų,

kažkas turi mirti. Jei darai

sprendimą atleisti, turi nerti į

skausmą. Tau paprasčiausiai

turi skaudėti.“

Pradėjau tikėti, jog to skausmo gylis, kažkuria prasme, žymėjo ir meilės gylį tėčiui. Nusiraminau.

Štai ką geros knygos gali daryti – duoti atsakymą ir leisti patikėti savimi, jog eini tinkamu keliu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *