Meilė sau

Lūkesčių sukeliama melancholija

Mums atrodo, kad laimė priklauso nuo gebėjimo kontroliuoti įvykius, kurie mus trikdo. Tačiau iš tikrųjų trikdo ne patys įvykiai, o mūsų mintys apie tuos įvykius, rašė David Hawkins. 

Ahh lūkesčiai! Jie mano gyvenimą padarė amžinu nusivylimų verpetu! Juk grandiozinius lūkesčius esame įpratę kelti visoms gyvenimo sritims! Ir karjerai, ir žmonėms, ir santykiams, ir kai tik viltys nepateisinamos, liekame vieni patys su nusivylimo jausmu.

Nesu įsitikinusi, kad pačiai pavyko atsisakyti lūkesčių, tačiau tvirtai galiu sakyti, jog gebu atpažinti kada imu kurti nepagrįstus planus, kas man suteikia privilegiją laiku save sustabdyti nuo jų kūrimo. Be to aiškiai suvokiau, jog vilčių susikūrimas mums leidžia jaustis saugiais, bet ne laimingais, mat neišpildyti lūkesčiai palieka tik apmaudą. O, jeigu ir išsipildo, mes nesidžiaugiame tuo, nes atrodo, kad taip turėjo būti. Dalykai tampa savaime suprantami. Viskas, kas tampa mums savaime suprantama yra velnio džiaugsmo šokis. Nes tampame nedėkingi už paprastus dalykus, nebeplojame rankomis už tai, kad galime kvėpuoti ir kiekvieną dieną gurkšnoti tyrą vandenį.

Dažnai norėdami ką nors išpešti iš žmonių imame juos spausti, o šie trauktis. Normalu. Juk mums taip pat pasimėgavimo nekelia, kai patiriame spaudimą kažką padaryti ar kažkuo būti, kuo nesame, tačiau kitas viliasi, kad būtent taip pasielgsime ar, kad būtent tokiais tapsime. Šis spaudimo jausmas sukelia pykinimą. Spaudimas ir yra lūkesčiai. O situacija ima keistis tik tada, kai lūkesčius paleidžiame. Teko ne kartą pastebėti, kad leisdama įvykiams tekėti sava vaga, pozityvūs dalykai kaip mat pradėdavo lįsti iš visų pakampių, kuriems buvau uždraudusi rodytis, dėl savo noro kontroliuoti atsitikimus.

Lūkesčius paleisti trukdo pačių susikurtos iliuzijos. Mums atrodo, kad jei nespausime įvykių liksime tuščiomis rankomis. Todėl imame kontroliuoti žmones ir įvykius, nes mūsų ego per didelis, kad leistume sau ne kontroliuoti dalykų. O iš tiesų, juk yra viskas tobula taip, kaip yra. Bet mums sudėtinga priimti, kad gyvenimas tokį kokį gyvename yra geras, mat gauname didžiulį spaudimą iš visuomenės būti amžinai laimingais, turėti prabangių daiktų, gražių rūbų, ištaigingus namus, būti sukūrus tobulus santykius, todėl susikuriame apie save lūkestį: jeigu turėsiu naująjį Mac‘ą, tuomet būsiu pripažintas, jeigu vaikščiosiu penkis kartus savaitėje į sporto klubą, būsiu norimas, jeigu dažniau vaikščiosiu su ta kabančia spintoje raudona suknele, būsiu mylima.

Tokie lūkesčiai mane verstų jaustis saugiai, tačiau ar laiminga? Abejoju. Situaciją galėčiau apversti kitaip: einu į sporto klubą, kad jausčiausi sveika bei pasirūpinčiau tiek fiziniu, tiek emociniu gerbūviu. Šioje situacijoje galiu kontroliuoti tik save. Taip nuo savo pečių nusimetu naštą – lūkesčius. Galvodama, kad kai būsiu seksuali ar, kai dažniau pradėsiu vaikščioti su ta kabančia spintoje raudona suknele mane įsimylės, verčia jaustis saugiai, kurį laiką, mat nereikia galvoti apie tai, kad šiuo metu jaučiuosi vieniša. Susikurdama saugią vietelę sau – fantazijas, turiu  užuovėją  nuo vienišumo, kas tik gilina nelaimės jausmą. Nes bėgu nuo jausmo, o ne išbūnu su juo. 

Visą savo gyvenimą kūriau lūkestį apie tėtį, norėjau, kad jis būtų toks tėtis apie kurį svajojau nuo pat mažumės. Trokšdavau, jog jis pasidomėtų, kaip man sekasi, kad parašytų, jog pasiilgo ir myli. Tačiau tam neįvykus likdavau su sudaužyta širdimi, o susidūrus su širdgėla bėgdavau nuo jos į santykius arba darbą. Mano lūkesčiai neišsipildydavo. Tik pradėjus vaikščioti į psichoterapiją ėmiau suvokti, kad tėčio nepakeisiu, jis yra toks koks yra. Mama man tai nuolatos kartodavo, bet ja netikėdavau, visada galvojau, kad galiu jį pakeisti, kad apskritai viskas pasikeis!

Bet, kai niekas nesikeisdavo vėl likdavau nusivylusi. Suprasti, kad tėtis yra toks koks yra ir, kad jis stengiasi daryti geriausia ką gali, nebuvo lengva. Pradžioje turėjau leisti sau supykti ant tėčio, mat niršti ant jo buvau uždraudusi. Kai pagaliau supykau, turėjau leisti numirti tėčio daliai savyje. Ta dalis – lūkesčiai. Turėjau leisti numirti lūkesčiui apie savo tėtį, kad jis bus kitoks, kad viskas pasikeis, kad jis staiga ims ir skambins man, ir rašys man, ir domėsis kaip man sekasi, ir, kad galbūt kažkada pasakys, jog myli mane. Buvo skausminga tai padaryti, susidūriau su gedulu ir kartais nepakeliamu sielvartu. Jeigu teko kažkada gedėti mirusiojo, supranti apie ką kalbu. Taip, leisti numirti lūkesčiams apie tėtį, prilygo jo mirčiai. Privalėjau paleisti tėtį, kad galėčiau kurti savo gyvenimą ir svarbiausia, jog atrasčiau jėgų jam atleisti.

Brene Brown,

Brandinančios

nesėkmės rašo:

Kad atleidimas įvyktų,

kažkas turi mirti. Jei

darai sprendimą atleisti,

turi nerti į skausmą. Tau

paprasčiausiai turi

skaudėti.

 Mano troškimas būti laisvai nuo vaikystės traumos buvo milžiniškas, todėl nutariau nebesislėpti nuo gilaus liūdesio ir sielvarto ir leidau sau nusiminti! Tas laikas – sumautas laikas. Gelbėjo tik tai, kad mėgavausi savo darbu, turėjau fema, kurioje galėjau rašyti ką tik panorėjusi. Tačiau, nors karjeros srityje jaučiausi puikiai, asmeninis gyvenimas rodėsi skilinėjo su lyg kiekviena sekunde. Bet tai buvo sąlyga, atleidimo sąlyga. Žinojau, kad turi būti liūdna ir privalau kurį laiką sielvartauti vardan kažko didesnio. Aš troškau atleisti tėčiui, nes jį myliu. Tačiau prieš tai turėjau paleisti idealizuotą tėčio idėją ir suprasti, kad jis taip pat žmogus, kuris išgyveno širdgėlą, skausmą, kad kažkuriuo metu buvo nelaimingas ir neturėjo su kuo apie tai pasikalbėti, nes jo jaunystės metais jausmai ir išgyvenimai buvo paskutinėje vietoje kuo rūpindavosi žmonės. Neteisinau ir neteisinu tėčio žiauraus elgesio su mumis, tačiau bandžiau suprasti, kad jis nebuvo ir nėra blogas žmogus, jis tik suklydo pasirinkdamas.  

Kviečiu pažiūrėti mano susuktą video apie lūkesčius čia.

Kas mane vedė per sielvartą? Tikėjimas, kad jeigu dabar išsikauksiu ir paleisiu visą kauptą skausmą, taip atversiu naują lapą, kuriame leisiu užmegzti santykius, gilius, stabilius, ilgalaikius santykius. Ir kalbu ne tik apie romantinius ryšius, bet apskritai santykius su žmonėmis. 

Kitas dalykas, turime poreikį kontroliuoti, o susikurdami lūkesčius bandome tą padaryti. Kodėl imame kontroliuoti? Nes apie save galvojame limituotai.

Netikime, kad galime

būti verti meilės ar

sėkmės. Todėl

susikuriame miražų,

kad kai kažką turėsiu ar

kažkoks būsiu, tada

tikrai įsimylės ir tada

tikrai pasiseks.

Žinoma, tobulėti verta ir reikalinga, bet ar išganinga? Dėl savęs taip, dėl kito, klausimas. O, jeigu pasiektume tokį lygį, kuriame nieko keisti nebereikėtų ir kontroliuoti? Imtume suvokti, kad viskas gražu ir tobula? Žinau, kad skamba utopiškai. Suprask mane teisingai, nenoriu teigti, kad į sporto klubą nereikia vaikščioti ar raudonos suknelės nevilkėti, tačiau tai daryti vardan kitų absoliučiai neverta, vis tiek nesukontroliuosime žmonių ir jų nuomonių apie mus.

Tas pats ir mano istorijoje su tėčiu. Aš jo elgesio kontroliuoti negalėjau, nesuprasdavau, kodėl jis negali man pasakyti, jog myli. Taip įsikaliau sau į galvą, kad nesu verta meilės, kad meilė nėra mano arena, kurioje galėčiau bent kaip šešėlis karts nuo karto pasirodyti. Kai pradėjau keliauti atleidimo keliu, suvokiau labai aiškiai, jog tėčiui atleidžiu dėl savęs. Tai manyje buvo susikaupęs skausmas ir tik aš galėjau už jį prisiimti atsakomybę bei nuspręsti ar jį laikyti savyje, ar vis tik paleisti. Galiu kontroliuoti tik save, tėčio elgesio ne. Tad man darėsi vis lengviau ir lengviau suvokti, kad tėčio nesakymas man, jog myli, nereiškia, kad nesu verta meilės. Ne tėtis apsprendžia mano vertę, o aš pati. Todėl priėmiau situaciją apsispręsdama priimti save.

Ar gali būti gerieji lūkesčiai?

Tik dėl „gerųjų priežasčių.“ Geraisiais lūkesčiais vadinu tais, kai žinome, kad netolimoje ateityje išsipildys mūsų troškimai ar poreikiai. Pavyzdžiui, iš vakaro žinau, kad rytinė kava man atneš bent trupinėlį laimės. Žinau, kad ryto meditacija padės jaustis geriau, esu įsitikinusi, kad išėjus ryte į lauką su šunimi, įkvėpsiu gryno oro nuo kurio jausiuosi žvali. Šie lūkesčiai nesukelia apmaudo, nes tai darau kiekvieną rytą ir tiksliai žinau ko tikėtis, šie lūkesčiai neprojektuoja mano tolimos ateities bei neturi siekio kontroliuoti kitų. 

Panašu, kaip ir su sporto klubu. Vaikštau ten, nes pasirinkau pati, gerosios priežastys nėra projektuojamos į kitą, o į mane pačią – sportuoju, nes noriu, kad mano sveikata ir imuninė sistema būtų stipri. Darau kažką, dėl to, kad man būtų gera – pagrindinė „geroji priežastis“, geriesiems lūkesčiams išsipildyti. Problema atsiranda tada, kai imame galvoje užsiiminėti magija ir būname įsitikinę, kad nieko nedarydami gausime tai ko norime. Noriu, kad mano partneris dažniau užsiimtų namų ruošos darbais, tačiau vietoj to, kad pasakyčiau, jog jaučiuosi sumautai ir esu pavargus, kad buities darbais rūpinuosi tik aš, vis tiek imu pavargusi ir besijausdama sumautai plauti indus ir valyti dulkes, tikėdamasi, kad jis mano mintis perskaitys ir susipras pats, jog namų ruoša turėtume dalytis. Tokių vilčių nepateisinimas toks pat užknisantis, kaip ką tik tavo perskaitytas ilgas sakinys, tokį ilgą jį specialiai palikau. Susikūrę tokius lūkesčius patiriame apmaudą, kuris mus pykdo ir imame kaltinti kitą žmogų, jog mūsų viltys liko nepateisintos. 

Todėl, nėra verta tikėtis,

kad kitiems žmonėms

šventoji dvasia įpus

supratimą, ko tu nori,

nes taip nenutiks. Verta

mokytis konkrečiau ir

tikslingiau

iškomunikuoti apie

savo poreikius.

Turbūt reikia tikėtis, kad iškomunikuojant savo reikiamybes žmonės į juos gali ir neatsižvelgti, tuomet tik padėkok, kad toks žmogus buvo tavo gyvenime, tačiau tai reiškia, kad abiem laikas judėti kita linkme, greičiausiai.

Kartą turėjau draugę, kurios problemų atsiklausydavau į valias, ji nuolatos pasakodavo apie save, apie savo šeimą, apie vyrą, apie butą ir bet ką kitą, tačiau retai kada išklausydavo manęs. Man pradėjus pasakoti savo bėdas, ji gudriai nukreipdavo temą, jog kalba vėl pasisukdavo apie ją. Draugė man rūpėjo, tačiau geidžiau, kad ir aš jai rūpėčiau, todėl vieną vakarą pasakiau, jog būnant kartu, jaučiuosi lyg mano istorija nebūtų svarbi ir norėčiau, kad atsirastų erdvės ir man. Taip niekada neįvyko, ši draugystė baigėsi ir man teko judėti toliau. Mat mano vertybė yra ne tik išklausyti, bet ir būti išklausomai. Mokausi ne tik duoti, bet ir priimti kitų žmonių dovanas, šiuo atveju dovana – manęs išklausymas. 

Lūkesčių atsisakymas

leidžia mums išgyventi

čia ir dabar momentą

bei tapti dėkingais už

tai, ką mes turime čia ir

dabar akimirkoje.

Kai tik pradėjau tyrinėti lūkesčių temą giliau, buvau bepradėjusi kurti nerealistinius lūkesčius apie būsimus santykius, apie savo karjerą, apie finansinę padėtį. Kodėl sakau, jog nerealistinius? Nes jie ateityje, o aš nenumanau kas gali nutikti tenai, vadinasi, mano lūkesčiai gali išsipildyti, bet gali ir ne.

Vasario pabaigoje, eidama namo iš darbo buvau suraukusi akis nuo saulės skaidrumo ir mėgavausi šiluma, kuri dainavo apie pavasarį. Ausyse skambėjo afrikietiška muzika (turiu polinkį jos dažnai paklausyti), buvau atsipalaidavusi ir besimėgaudama ta akimirka ėjau vilkdama koją už kojos. Kai staiga ėmiau susikaustyti, susikūprinti, kaktoje atsirado susirūpinimo raukšlės. Sustojau viduryje šaligatvio, atsisukau į upės pusę, turėjau suprasti, kas ką tik įvyko. Norėjau prieiti arčiau vandens, todėl nusileidau laipteliais, ties kiekvienu laipteliu lipant žemyn klausiau, kodėl taip sustingau? Įkvėpiau, iškvėpiau ir gavau atsakymą. Ėmiau kurti ateities scenarijus, kaip bus, kai sutiksiu mylimąjį, kaip mes susilauksime vaikų ir abu būsime laimingi! Turiu pasakyti, kad tuo metu partnerio net neturėjau. Juk tai lūkestis! Kadangi buvau tik ką pradėjus tyrinėti lūkesčius, žinojau, ką daryti. Žmonių aplinkui buvo nemažai, todėl nedrįsau sau garsiai to ištarti, tačiau mintyse štai ką pasakiau: taip, gali nutikti, jog sutiksiu savo partnerį, bet šie lūkesčiai to negarantuoja. Kitaip tariant, jeigu tai nutiks gerai, nenutiks irgi gerai, aš esu laiminga būdama čia ir dabar, esu laiminga, jog šviečia saulė ir klausau nuostabios muzikos, kuri mane šildo. Ir žinai, visą kelią eidama namo negalėjau nustoti šypsotis. Jaučiau viduje neapsakomą ramybę, kad esu čia ir dabar. Jaučiau laimę, kad niekur kitur tuo metu nenorėjau būti, tik čia ir dabar.

Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

2 Comments

    Lina

    3 kovo, 2021Reply

    Labai geras ir reikalingas tekstas! Aš pati visai neseniai (ilgu ir vingiuotu keliu) atradau, kad ma o gyvenime būtent lūkesčiai ir bandymas viską pakreipti tam, kad jie išsipildytų yra mano laimės ir ramybės žudikai. Perskaičiusi tekstą, savo asmenines įžvalgas gerokai papildžiau ir įsisąmoninau. Ačiū!

      admin

      3 kovo, 2021Reply

      Džiaugiuosi, kad tekstas reikalingas ir vertė pasvarstyti. Lūkesčiai iš tiesų yra ramybės žudikai. 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *