Lyties stereotipai

Moterys ir emocinė sveikata

Sako, jog nūdienoje moterys dažniau serga depresija visame pasaulyje, nei vyrai. Taip yra nutikę dėl kelių priežasčių. Pirma, moterims yra legalu kreiptis pagalbos susirgus bet kokiomis emocinėmis ligomis, tame tarpe ir susirgus depresija, todėl jos dažniau patenka į medicinines ataskaitas, o tai reiškia, į statistiką. Antra, moterų psichikai didelę įtaką daro fiziologiniai ypatumai, pavyzdžiui, moterys kur kas dažniau patiria hormonų svyravimus, kurie veikia viso organizmo veiklą, tame tarpe ir psichiką, kas gali sukelti ilgo tarpo slogų būvį.

Tačiau apie medicinines ataskaitas ir fiziologinius bruožus būdingus tik moterims šiame tekste nekalbėsiu. Man kur kas įdomiau patyrinėti, kaip socialinės bei kultūrinės normos gali paveikti moterų psichinę sveikatą.

Rašydama šį tekstą nenorėjau pasakyti, kad vyrai nesusiduria su psichikos ligomis ar neserga depresija. Bet šį kartą noriu skirti erdvės išskirtinai moterų emociniam būviui, o kitą savaitę rašysiu apie vyrų emocines bėdas ir, kaip jų sveikatą nulemia socialiniai bei kultūriniai reiškiniai ir tradicijos.

Kaip socialinės normos gali susargdinti žmogų?

Yra tam tikrų prigimtinių žmogui savybių bei emocijų, kurias išskirtinai moterims privalu išjungti ar bent jau paslėpti. Pavyzdžiui, pyktis. Kartą besilaisvindama iš vaikystės traumos, tylėdama sėdėjau fotelyje pas psichoterapeutę. Ji kiek reikalaudama iš manęs prašė pasakyti garsiai, jog aš pykstu. Skamba, kaip žaidimas? Galbūt, tačiau tiesa ta, kad negalėjau to padaryti nesuvaidindama. Negebėjau net atpažinti pykčio emocijos, mat buvau išmokyta per ilgą laiką, kad pykti mergaitei yra negražu! Taip ir nepykau ant visų skriaudėjų, kuriems leidausi mane skriausti. Savo pykčio patirtimi ėmiau dalintis su draugėmis, kurios taip pat lankė ir lanko psichoterapiją. Klausiau jų, ar jos taip pat negeba atpažinti pykčio, ar leido bent kartą supykti ant kažko? Visos tolygiai atsakė, jog tik lankydamos psichoterapiją ėmė mokytis pykti, o darželyje ir mokykloje nuolat girdėjusios tą patį ką ir aš: mergaitei pykti yra n e g r a ž u!

Pyktis moteriai yra tapęs svetimas. Neišreikštas pyktis dažnai pakeičiamas nuoskaudomis. O gyventi su nuoskaudomis nėra malonu, mat jų buvimas gimdo prislėgtumą, kas gali tapti depresijos požymiu.

Antra, kur tik pasisuksi visur iškalbingai rėkiama: moteris silpnesnioji lytis! Ši brutaliai brukama tiesa moteris išmokina bejėgiškumo. Susidūrus darbe su sunkumais, pavyzdžiui, įvykus konfliktui su vadovu ar kolega, dažnai moteris negeba pastovėti už save, nes juk nuolat girdėjo, kad ji silpnesnioji lytis. Didžioji dalis moterų yra nedrąsios viešai reikšti tvirtą ir atvirą nuomonę apie bet kokią sritį, nes silpnesnioji lytis yra ta, kuri prisitaiko ir nepriešgyniauja. Bejėgiškumas išmoko mus būti patogiomis kitiems, o tai yra neleidimas sau būti savimi. Gražiu elgesiu moterys nepelno paaukštinimo ar didesnės algos, tam reikia drąsos. O nuolat elgtis gražiai ir būti patogiai yra bejėgiškumas. Bejėgiškumas veda į emocinės sveikatos problemas, nesuteikia progos pasitikėti savimi ir savo jėgomis, tad galima nusitempti save į melancholiją. Pasitikėjimas savimi moteriai, beje, taip pat yra neleistinas, tokia moteris tuoj pat yra pavadinama pasikėlus. O, juk visi suvokiame, kad žmogui yra svarbu pasitikėti savimi. 

Trečia, moterys yra užaugintos būti tobulomis ir beydėmis. Perfekcionizmas yra būdinga moterų savybė. Ne, tai nereiškia, kad vyrai nėra siekiantys tobulumo. Tačiau statistika rodo, kad aplikuojant į naująją darbo vietą, vyrui užtenka drąsos pretenduoti, net jeigu reikalavimus atitiks apie 50 proc., tuo tarpu moterys – 98 proc. ir tai dvejos ar jos yra tinkamos naujajai darbo vietai. Džiaugiuosi, kad vyrai turi tiek drąsos, jos turėtų pasimokyti moterys. Bet jos nebuvo drąsos mokinamos. Moterys nuo smėlio dėžės laikų buvo ugdomos būti švariomis, neišsitepusiomis, nepriešgyniaujančiomis, kitaip tariant, buvo mokinamos būti idealiomis. Už tobulumą ir neišpasakytą idealumą mokykloje gaudavome auksines žvaigždutes, tačiau užaugus tikrovė yra kiek kitokia. Bėda ta, kad tobulumo siekis yra asmenybes gniuždantis reikalas. Mat susikurdamos iliuziją, kad jeigu atrodysime nepriekaištingai, mums niekas nieko neprikiš: būsime apsaugotos nuo pasmerkimo ir kritikos. Tačiau įvyksta priešingai. Taip, gal būt ir apsisaugome nuo aplinkinių kritikos, tačiau pametame save. Kai aš siekiau tapti beyde besistengdama patikti visiems tapau griuvena ir nervų kamuoliu, nes pamečiau save. Mano emocinė būklė tapo itin komplikuota, mat ištaškiau save kitiems, taip nutiko dėl to, jog bijojau pasakyti ne. Nes geros mergaitės n e p r i e š g y n i a u j a.

Ketvirta, Moterys vis dar namuose laiko visus kampus. Moterys šluoja, plauna, prižiūri, namų darbus atlieka su vaikais, skalbia, gamina pusryčius, pietus ir vakarienę, suguldo, pakloja lovą, padainuoja lopšinę, pandemijos metu dar pasirūpina savo tėvais, vyro tėvais ir t.t. TAI VARGINA. Vargina, nes tokios moterys neturi laiko sau, dėl to jos dažniau patiria stresą, nerimą, kas gali lydėti į pasireiškiančią depresiją. Kazimierz Sleczka knygoje Feminizmas štai ką sako:

Moterys turi didesnę įtaką privataus gyvenimo sričiai, susijusiai, tiesa, su jų gerokai didesniu triūso indėliu. Tačiau vyrai dėl to nesiskundžia ir nekaltina moterų diskriminacija namų ūkio valdymo ir namų darbų srityje. Veikiausiai kaip tik todėl tokia susiklosčiusi padėtis yra vyrų, o ne moterų pasirinkimo padarinys. Šitai duoda pagrindą moterims kelti kaltinimus dėl to, kad jos neša „dvigubą naštą“ ir joms yra primestas „namų vergės“ vaidmuo (tam tikra engimo forma). Dėl to iš moterų esą atimama galimybė ugdyti savo gebėjimus ir dalyvauti viešajame gyvenime. Tokia padėtis liudija dar ir ekonominį išnaudojimą, nes žmonos ir motinos už namuose dirbamus darbus tiesioginio užmokesčio negauna.

Nereikia laužyti galvos mintimis, kad suvoktum, jog niekas neprieštarauja moteriai užsiimti namų ruoša, tačiau būti vadovaujančioje pozicijoje įmonėje moteriai arba yra sutrukdoma, arba ji yra užgauliojama ir paniekinamai vadinama karjeriste tiek vyrų, tiek moterų, nes tai moteris, kuri išdrįso nepritarti sudžiūvusiai kolektyvinei sąmonei.

Ar ir toliau leisime moterims suvargti nuo namų ruošos darbų ar vis tik nuspręsime, kad jos taip yra vertos savirealizacijai? Bet, juk suprantate, kad tokiu atveju, teks dalytis buitimi. Dalykimės, o ne kraukime ant vieno žmogaus pečių dvigubos naštos.

Penkta, smurtas artimoje aplinkoje, seksualinis išprievartavimas palieka didžiulius randus ir ilgam. Fizinės žaizdos užgyja greičiau, nei emocinės. Smurtą artimoje aplinkoje ar seksualinį išprievartavimą moterys žymiai dažniau patiria, nei vyrai, tai reiškia, kad moterys dažniau kenčia nuo potrauminio streso sindromo.

Moterys išgyvena ir pogimdyvinę depresiją, apie 10-20 proc., moterų suserga depresija kol laukiasi vaiko ir po jo gimimo.

Išgyvendamos emocinius sunkumus moterys linksta į savęs žalojimą, valgymo sutrikimus, depresiją.

Kas kaltas, dėl šių moters sutrikimų? Mes. Neskanu tai pripažinti, tiesa? Bet pripažinti reikia tam, kad pradėtume keistis. Įvardinau tik penkias priežastis, kurios prisideda prie moterų emocinio nestabilumo. Priežasčių yra žymiai daugiau ir būtų kvaila nekreipti dėmesio į priežastis, kurios yra sukonstruotos mūsų pačių, tai yra visuomenės.

ŠALTINIAI:

Kazimiez Sleczka Feminizmas, 1999

Reshma Saujani, Būkite drąsios, ne tobulos, 2019

Women and Mental Health | mentalhealth.org.uk

Gender differences in Mental Health | ramh.org

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *