Produktyvumas

Ką aš darau, kai noriu pasiduoti atliekant užduotį?

Kol priėjau prie dabartinės knygos idėjos, kurią plėtoju jau daugiau nei porą mėnesių, buvau bepradėjusi rašyti tris knygas ir skirtingomis temomis! Pradžioje kibau rašyti apie vienatvės svarbą žmogaus gyvenime. Išrašiau visas mintis, kurios tuo metu zvimbė mano galvoje, kol pati gyvenau absoliučioje vienatvėje. Todėl po keliasdešimties puslapių nebesugalvojau ką parašyti ir nesuabejojus rankraštį numečiau į šoną.

Po kurio laiko psichoterapijoje ėmiau kalbėti apie savo menką savivertę bei aiškintis priežastis, kodėl tarp manęs ir mano savivertės atsivėrė smegduobė. Taip po vieno psichoterapijos seanso, eidama saulėtu keliu sumąsčiau, jog turiu parašyti knygą apie savivertę! Idėjos ėmė plūsti į galvą viena po kitos, kol galų gale atsisėdus rašyti apie tai, net nepradėjau rašyti apie tai. 😊

Trečia idėja buvo produktyvumui skirta knyga. Pamaniau, juk tiek daug turiu sukaupusi žinių apie tai, kaip būti produktyviu bei planuoti laiką išmintingai! Tikrai galėčiau dalintis savo žiniomis knygoje. Įnirtingai ir susikaupusi rašiau porą savaičių, kol berašydama suvokiau, kad tai nebus knyga, iš šių rašliavų galiu sukurti mokymus. Tą ir padariau.

Taip likau be idėjos knygai. Tai gąsdino. Juk 2020 metų svajonių planuoklėje nusimačiau, jog noriu per 2021 metus parašyti knygą. Kol bemedituojant vakare atėjo mintis į galvą, kad turėčiau rašyti apie kūrybišką gyvenimą. Tik šį kartą kiek ramiau prisėdau prie knygos rašymo ir svarbiausia įsipareigojau sau raštu, rašyti knygą.

Taip, būtent tokį įsipareigojimą su savimi pasirašiau dar sausį. Šiame įsipareigojime yra labai svarbi vieta – pripažinimas ir priėmimas, kad neišvengsiu frustracijos. Kitaip tariant, knygos rašymas ne vien gėlytės ir debesėliai. Užsiimant kūryba, su frustracija susitinka kiekvienas kuriantis žmogus. Nors rašyti – mano sielos namai, tačiau kartais sustingstu. Žiūriu į kompiuterį, į knygos rankraštį ir suvokiu, kad neturiu ką parašyti. Tiesą pasakius, turiu ką parašyti, bet kartais baimė rašyti prastai nustelbia bet kokį norą suraityti bent vieną sakinį!

Kitas dalykas, knyga yra pirmasis mano toks milžiniškas projektas, kuriam pasiryžau. Dar be visa to, rašymas yra gana vienišių reikalas. Didžiąją darbo dalį turi padaryti vienas pats ir, jeigu neturi šalia žmogaus, kuris taip pat yra rašytojas, vadinasi, ne itin su kuo ir pasidalinsi savo išgyvenimais berašant, pagalbos paprašyti taip pat nelabai yra ko. Tad knygos rašymas – projektas ne iš lengvųjų ir iššūkių pametėja užtektinai kiekvieną dieną.

Kaip galėjai pastebėti, išgyvenu daug frustracijos, krizės, tačiau kuriant taip pat yra neišvengiamas pakylėjimo jausmas sukuriant sakinį, kuris pačią įkvėpė. Kuriant ir užbaigiant dar vieną knygos skyrių pajauti, kaip pasitikėjimo savimi lygis užkopė į aukštumas, mat pabaigei tai ką pažadėjai sau užbaigti.

Nors ir įsipareigojau rašyti knygą kiekvieną dieną, tačiau retkarčiais pajaučiu, kad privalau atsitraukti, jeigu noriu sugrįžti prie knygos šviežiomis akimis ir svarbiausia, jeigu ateityje nenoriu jos numesti vėl į šalį. Reikalingiausias klausimas, kas mane motyvuoja sugrįžti ir toliau rašyti?

Įkvėpimo semiuosi iš kitų autorių

Skaityti kitų rašytojų patirtis išgyvenant krizes, mano mėgstamiausias užsiėmimas jaučiant pačios frustraciją. Štai Elizabeth Gilbert ištisai dalinasi tuo, kad rašymas – jos sielos namai, tačiau ateina krizių momentai, kai nori sviesti kompiuterį į sieną. Perskaičius jos patirtį, patyliukais pasidžiaugiu ir nusiraminu, jog ir man taip būna. Arba Joyce Carol Oates, amerikiečių rašytoja pasakojo, kad pradėjus naują romaną sunkiausios būna pirmosios savaitės, kurios kone smukdo: „Rašyti pirmąjį juodraštį – tai tarsi nosimi stumti žemės riešutą per purvinas grindis.“ Citata gal ir neįkvepia tuos, kurie niekada nerašė pirmojo juodraščio tekstui ar knygai. Visada rašydama juodraštinį variantą mane apima nerimas, prastos rašytojos baimė, tad tikrai jaučiuosi taip lyg nosimi stumdyčiau riešutą per purvinas grindis. Nicholson‘as Baker‘is prisipažino, kad rašydamas dažnai atidėliodavo, skaitinėdavo įvairią literatūrą ir kartais pradėdavo rašyti gerokai vėliau, nei buvo nusimatęs.

Mums žmonėms patinka skaityti kitų žmonių sėkmės istorijas, jos įkvepia. Tačiau dar labiau įkvepia ir padeda nusiraminti perskaičius žmogaus istoriją, kuris išgyveno krizes tokias pačias kaip tu ir svarbiausia jas įveikė. Juk, mums į širdį krenta herojų istorijos, mums patinka stebėti, kaip herojus klumpa, tačiau suklupęs savo jėgomis įveikia sunkumus!

Tai laikina

Kažkada bendravau su vaikinu, kuris dažnai kartodavo: ir tai praeis. Nors šio vaikino mano akiratyje neliko, tačiau jo frazę su didžiu malonumu pasilikau sau. Kai susiduriu su sunkumais atliekant bet kokią užduotį ir ypatingai rašant knygą ar tekstą, sau primenu, jog tai laikina. Ši frustracija nesitęs amžinai. Taigi, rašydama tekstą ar knygą sau primenu, kad šis diskomfortas tuoj baigsis parašius šį tekstą arba pabaigus rašyti bent lapą knygai.

Dar visai ne pro šalį yra priminti sau, kad dabar gyvename žymiai geriau nei bet kada anksčiau. James Clear yra sakęs:

Life is easier now than it has ever been. 300 years ago, if you didn’t kill your own food and build your own house, you would die. Today, we whine about forgetting our iPhone charger.

Taigi, mūsų jaučiamas diskomfortas truputį kartais sukelia juoką. Užknisa, bet kelia juoką. Nes ei, ši frustracija netruks ilgai.

Žinau, kad tikrai nepasigailėsiu tada, kai užduotį atliksiu

Savo dienotvarkėje esu numačiusi: rašau nuo 8-9 valandos. Per šią valandą kūrybiniame procese gali nutikti bet kas, nuo krizės iki palaimos jausmo išgyvenimo. Tačiau, kai ištinka baltas lapas ir nebežinau nei ką rašyti, nei kodėl rašyti, apima panika. Tokiais momentais visada sau primenu, jog tikrai nepasigailėsiu, kai nemesiu suplanuotos užduoties, o ją atliksiu.

Susitariu su savimi, kad nepaisant to, jog parašyti sakiniai nesieks tobulybės, būsiu laiminga, kai užversiu 9 valandą kompiuterį ir galėsiu pasakyti, štai, aš sugebėjau pasirodyti dėl savo svajonės ir bent truputį prisidėti prie jos įgyvendinimo.

Mes visi norime laimėti auksinį medalį, tačiau retas, kuris nori treniruotis kaip olimpietis. Kadangi, noriu parašyti knygą ir kažkada užsikabinti sau auksinį medalį už įgyvendintą projektą, turiu treniruotis, kaip olimpietė. Paklausk bet kurio olimpiečio, ar kiekviena treniruotė nešė džiaugsmą ir pakylėjimą? Net neabejoju, kad sulauksi atsakymo, jog būdavo sunku pradėti, tačiau verta užbaigti. Taip jaučiuosi ir aš. Kartais iš tiesų yra itin sudėtinga pradėti, tačiau žinau, kad verta užbaigti.

Sveikas atvykęs į gyvenimą

Mes žmonės norime gyventi linijiniu principu. Na gal geriau, kad ta linija kartais kiltų, tačiau akivaizdu vengiame bet kokio linijos kritimo. Bet ką gi, tokiu atveju, turiu blogų žinių. Gyvenimas yra duobėtas, vieną dieną jautiesi motyvuota/s, kitą niekaip negali pramerkti akių. Vieną savaitę buvai produktyvi/us, antrą jautiesi mėšlo gabalu, nes nesugebi net indų švariai išsiplauti.

Taip yra su bet kokiu projektu, kurio griebsiesi. Taip yra ir man su knyga. Vieną savaitę parašau 3500 žodžių, kitą įstengiu išsitenėti vos 300. Ar man tai patinka? Ne! Noriu klykti kaip užknisa!

Bet toks gyvenimas. Jis yra būtent toks. Jis yra duobėtas ir toli gražu ne linijinis. Kuo greičiau tą priimsi, patikėk, tuo gyvensi ramiau.

Taigi, svarbiausia yra pasirodyti. Pasirodyti vardan to projekto, ties kuriuo dirbi. Pasirodyti kiekvieną dieną vardan knygos, kurią rašau. Parašyti tiek, kiek tuo metu geriausiai galiu. Ir žinoma, svarbu yra nepamiršti KODĖL tu tai darai. Tavo KODĖL, gali būti svarbesnis, negu išvis nedaryti.

Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *