Lyties stereotipai

Kodėl apsisprendžiau kovoti?

Turiu pasakyti, pasirinkau nelengvą kelią su ta fema. Ypatingai tą jaučiu, kai paliečiu itin jautrias temas ir užduodu muistytis priverčiančius klausimus, tokius kaip: ar tikrai „tradicinė šeima“ yra idealiausias variantas sociumui?, ar tikrai santuoka šeimos pagrindas?, ar tikrai Stambulo konvencija yra demonų atneštas didis blogis, ketinantis sugriauti mūsų visuomenę?, ar tikrai vyrai ir moterys jaučiasi patogiai gyvenantys ir nėra engiami mūsų visuomenėse?, ar tikrai moterys ir vyrai nebūna toksiški?, ar tikrai lyčių lygybė baigiasi tik ties balsavimo teisės suteikimu?, ir dar daugelis kitų ar tikrai tipo klausimų, kurie kai kuriems visuomenės nariams kelia siaubą.

Prisipažinsiu, ir pati ne visada jaučiuosi patogiai kalbėdama apie visuomenės skaudulius, tačiau suprantu, kad reikia. Kita vertus, niekada nepretendavau į vienintelę tiesą, tačiau mane ima šleikštulys susidūrus su žmonėmis, kurie yra įtikėję TIK Į VIENĄ TIESĄ. Kurie nėra linkę kvestionuoti, klausti bei domėtis. Tamsuoliai mane baugina, bet na iš paskutiniųjų jėgų bandau tolerantiškai į juos žiūrėti ir bandyti suprasti iš kokios visuomenės grupės jie yra atėję, kokiai religinei bendruomenei priklauso, retsykiais net bandau iš rašysenos bei sakinių struktūros dėliojimo pastebėti ar žmogus skaitantis knygas ar ne. Kartais prireikia pačių paskutiniųjų jėgų, kad nepradėčiau plūstis ant tokių žmonių, tačiau demonstruodama pyktį, suvokiu, jog taip nieko nepasieksiu.  

Nepaisant visų šių dalykų, pasirinkau žygiuoti duobėtu keliu. Jei atvirai, visada buvau ta, kuri mėgsta iššūkius ir renkasi sunkesnį kelią, nes visada žinojau, kad tik tokiu būdu įgysiu daugiau vertingų pamokų, iš kurių šį tą išsinešiu daugiau, nei pasirinkus lengvesnį kelią. Keletas įrodymų: kai buvau šešiolikmetė, netikėtai gavau pasiūlymą išvykti į Vokietiją mokytis, turėjau apsispręsti greitai ir nedvejodama sutikau. Universitete turėjau atlikti pedagogines praktikas, rinkausi mentorių, kuris kėlė siaubą kitiems kursiokams ir įnirtingai tikino nesirinkti būtent TO praktikos mentoriaus, cituojant kursiokus, nes reiks daug dirbti. Pasirinkau būtent TĄ praktikos kuratorių ir praktiką pas jį atlikau net du kartus, iš eilės. Buvo sunku, vargau žymiai daugiau, nei kiti kursiokai. Keturioms savaitinėms pamokoms ruošiausi trigubai daugiau, nei tie, kurie per dieną turėjo vesti šešias pamokas, pas kitus praktikos vadovus. Bet, dar besimokant ketvirtame kurse jau gavau mokytojos darbą ir atėjau į mokyklą su didžiuliu bagažu žinių, o pavaduotoja stebėjosi, jog dirbanti dar tik porą mėnesių, mokykloje jaučiausi kaip žuvis vandenyje! Na ir trečia, sukūriau fema! Ir pasirinkau kalbėti ne apie vienaragius ir gėlytes, o apie lyčių stereotipus ir lyčių lygybę. Tema, kuri gili, klampi ir kitus glumina!

Tai kodėl? David Sinclair „Gyvenimo trukmė“ rašė, kad David‘o močiutė jį ragino kovoti, visada kovoti už silpnesnįjį, už žmoniją:

„prisidėk, kad žmonija būtų geriausia, kokia tik gali būti. Nešvaistyk nė akimirkos, brangink savo jaunystę, nepaleisk jos kuo ilgiau. Kovok, kad ją išlaikytum. Kovok. Niekuomet nepaliauk kovojęs.“  

Perskaičius šią mintį gavau patvirtinimą, kad noriu kovoti už tuos, kurie yra nurašyti į paraštes tų, kurie yra įtikėję į vienintelę tiesą.  

Nenoriu savo jaunystės paleisti vėjais, todėl apsisprendžiau, visą gyvenimą paskirti kovai už geresnį būvį mano pačios ir kitų žmonių. Tikiu, kad kiekvieno žmogaus bent minimali iniciatyva prisideda prie šio pasaulio gerovės. Ir labai tikiu tais žmonėmis, kurie šiame pasaulyje turi nusimatę neįtikėtiną misiją – atėjau čia, kad po manęs būtų geriau. Nežinau ar kai aš išeisiu iš gyvenimo pasaulis taps maksimaliai geresnis, greičiausiai ne, bet galėsiu išeiti ramiai, nes žinosiu, kad bent truputį prisidėjau prie to, kad čia būtų geriau mano vaikams ir vaikaičiams.

Visada maniau, kad fema sukūrimo tikslas – kalbėti apie lyčių lygybę. Klydau, fema tikslas – mokyti žmones, kad nei vienas žmogus negali būti nurašytas į paraštes, nepaisant kokios to asmens nuostatos ir įsitikinimai. Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje nėra klaida, kiekvienas žmogus yra vertas būti šiame pasaulyje ir gyventi geriausią gyvenimą kokį tik gali. Skamba utopiškai, žinau. Tačiau mes visi, su skirtingais įsitikinimais, skirtingomis filosofijomis, tol kol tai nekenkia kitam, turime sugyventi. Kitas dalykas, ne kiekvienas žmogus, deja, šiame pasaulyje turi galimybę gyventi taip, kaip gyvenu aš ir tu. Mane įkvėpė stengtis dėl žmonijos Melindos Gates „Pakilimas“ knyga, nors tokių resursų kaip ji aš neturiu, tačiau turiu troškimą vieną dieną išvykti į Indiją ir ten dirbti su moterų švietimu. Tačiau, kita vertus, JTO Generalinis sekretorius Dag Hammarskjöld yra sakęs:

„kur kas prasmingiau iš tikrųjų pasiaukoti dėl vieno žmogaus nei triūsti dėl visos žmonijos.“

Tad, kai mano skaitytojai dalijasi savo patirtimis, dėkoja už turinį, siunčia savo kurtas dovanas, rašo, kad keičiasi jų mąstymas, tai yra man didžiulis laimėjimas vardan vieno žmogaus, o kartu tai reiškia ir dėl visos žmonijos. Žinau, kad niekada nenugriausime materialių lūšnynų, prieš tai neįveikę lūšnynų savoje sieloje.

Turbūt visiškai prieštarausiu sau, bet kai žiūriu į Blue dot nuotrauką ir prisimenu astronomo Carl Sagan, Voyager 1 padarytos nuotraukos apibūdinimą – humble experience, suprantu, kad kosmose žmonija yra mažytis taškelis, gana menkavertis, tačiau viduje ta pati žmonija yra linkstanti susireikšminti. Tad bandau keisti savo matymo perspektyvą ir suprantu, kad esame nereikšmingi su savo bėdomis, tačiau apsisunkiname patys susikurdami begalės problemų. Kažkas nepripažįsta, kad šeimų gali būti visokių ir nemąsto plačiai, norisi pasakyti: nebūkite susireikšminę, mes tokie mažiukai ir tokie menkučiai ir stengiatės šį pasaulį dar labiau susiaurinti. Kažkas nepripažįsta lyčių lygybės, norisi pasakyti: nustokite būti susireikšminę, mes ir taip tokie menkučiai ir mažučiai, kad žlugdytume talentus dėl lyties stereotipų. Kažkas nepripažįsta, kad vyrams privalu taip pat išjausti visus jausmus ir verta lankyti psichoterapiją, norisi pasakyti: nustokite būti susireikšminę, mes ir taip per maži, kad sumenkintume vyrą ir nelaikytume jo, pirmiausiai, žmogumi. Kažkas nepripažįsta, kad moteris yra ne tik sekso simbolis, virtuvės sergėtoja bei vaikų gimdytoja, norisi pasakyti: nustokite būti susireikšminę, mes ir taip menkučiai ir mažučiai, kad dar ir moterį susiaurintume pareigybėse.

Niekada, na niekada, dėl šventos ramybės neišsižadėsiu savo įsitikinimų ginti tuos, kurie yra nurašomi į paraštes. Nenoriu gyventi tik sau, nes kiekvienas žmogus šioje Žemėje yra vertas būti, net jei išorėje esame mažučiai, o viduje susireikšminę.

Pirmiausiai, šį tekstą skyriau sau, kartkartėmis reikia priminimo, kodėl pasirinkau šį duobėtą kelią. Antra, šis tekstas skirtas visiems mano skaitytojams, nors Jums priminti, kodėl rinkausi kovoti nereikia, tačiau lai šis tekstas būna padėka, kad esate su manimi. Trečia, šis tekstas skirtas visiems, kurie yra linkę susireikšminti, susiaurinti bei nurašyti žmones, Jums palinkėsiu tik vieną: stenkitės griauti lūšnynus savyje.

Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *