Lyties stereotipai

Kodėl vyrai griebiasi smurto?

Moterų patiriama prievarta bei smurtas iš vyrų pusės yra traktuojama, kaip moterų problema. Taip ir turi būti, todėl pagalba, visų pirma, yra skiriama joms bei vaikams. Akivaizdu, kad tai yra teisinga, reikalinga ir pagrįsta. Tačiau mes dažnai pamirštame, kad smurtas prieš moteris ar, smurtas apskritai, yra ir vyrų problema. Yra Švedijoje toks „Manscentrum“- vyrų krizių centras į kurį dažniausiai kreipiasi vyrai, kurie naudojo smurtą prieš moteris. Šio centro patirtis rodo, kad daugelis vyrų galėtų nustoti smurtauti prieš moteris, tuo atveju, jeigu jiems būtų padedama išmokti spręsti pačių problemas. Taip, tai tik dar kartą patvirtina, jog vyrams privalu lankyti psichoterapiją bei rūpintis savimi iš esmės. Smurtas prieš moteris mus visus stipriai veikia emociškai, todėl šią problemą griebti iš pačių jos šaknų.

Šiame tekste pabandysiu atsakyti, tai kodėl vis tik vyrai savo gyvenime priima sprendimą griebtis smurto prieš moteris?

Ar teisinsiu šiuo tekstu vyrus, kurie griebėsi smurto? Ne. Prievartos kaltininkas visada privalo atsakyti už savo veiksmus, net jei jis buvo išprovokuotas. Smurtas yra nusikaltimas, todėl griebiantis nusikaltimo už jį turi būti atsakoma, nekaltinant aukos. Tačiau, tikiu, kad pats vyras griebęsis smurto prieš moterį gali laikyti, kaip didžiulį savo paties nuopolį.

Taip pat, natūraliai gali kilti klausimas, kodėl nerašau apie moteris, kurios griebiasi smurto, ar apie tai nėra verta rašyti? Tikrai verta, tačiau mūsų visuomenėje smurtas prieš moteris yra katastrofiškai paplitęs, 8 iš 10 asmenų patiria smurtą, 8 – moterys.

Yra daug faktorių bei priežasčių lemiančių vyro apsisprendimą elgtis nepriimtinai, tai yra griebtis prievartos prieš moteris. Įprasta manyti, jos smurtaujantis žmogus vaikystėje matė ar pats patyrė prievartą. Tokia prielaida lydi pesimistinę idėją, jog patyręs prievartą žmogus, būtinai taps smurtaujančiu bei prievartaujančiu. Tokios galimybės atmesti nereiki, tačiau tokia idėja absoliutina. Mažiausiai noriu kišti savo istoriją į šį tekstą, bet kaip pavyzdį vis tik tai padarysiu. Mes su broliu matydami smurtą ir karts nuo karto jį patyrę, prievartaujantys ir smurtaujantys netapome. O tai patvirtina faktą, kad absoliutinti negalime. Jau minėto „Manscentrum“ duomenimis, toli gražu ne visi vyrai buvo smurto aukos vaikystėje. Tai reiškia, kad yra žymiai daugiau priežasčių lemiančių smurtą artimoje aplinkoje. Žinoma, trauminės patirtys vaikystėje žmogų padaro pažeidžiamesnį, tačiau daugelis jų vis tik nesiima prievartos. Juk yra žmonių, kurie regis gavo pakankamai meilės šeimoje, buvo aprūpinti bei jų poreikiais buvo visapusiškai pasirūpinta, tačiau vis tiek yra linkę į smurtą.

Taip pat teko girdėti ne kartą istorines prielaidas, neva vyrai, dėl evoliucijos yra linkę į agresiją, todėl iš to gimsta noras smurtauti. Vėlgi, tokia teorija absoliutina bei numeta atsakomybę nuo smurtautojo.

Tai vis tik, kokios smurto priežastys?

Turėtume lįsti kiek giliau. Dažniausiai, smurto yra griebiamasi iš baimės bei menkos savivertės. Žmonės smurtauja, tokiu būdu norėdami sustabdyti bauginančiai realybei rastis. Pavyzdžiui, santykių baigties, prarasti mylimą moterį, sugriauti šeimą. Todėl imasi smurto iš baimės prarasti bet kokią kontrolę ir taip stengiamasi „užbėgti įvykiams už akių“. Jėgos ir kontrolės siekimas dažnai yra bejėgiškumo išraiška, kai griebiamasi jėgos tam, kad būtų įveiktas vidinis nesaugumas. Mat smurtaujantis žmogus itin bijo būti paliktu ir apviltu. Tokia baimė gali būti pagrįsta ir ne. Pagrįsta baimė yra tada, kada žmogui bent kartą buvo pagrasinta, kad bus paliktas. Nepagrįsta baimė – išsigalvojimas, kas iškelia grėsmę gyventi savo fantazijų pasaulyje. Per Elis Eliasson, knygoje Vyrai, moterys ir smurtas, rašo:

„Dažnai tikrovė imama įsivaizduoti, remiantis ankstesne patirtimi. Prisiminimai apie pasikartojančias nesėkmes susijungia į vieną pesimistinį požiūrį, kad susidoroti su situacija neįmanoma. Tai didina žmogaus pažeidžiamumą konfliktinėse situacijose.“

Žmogus linkęs į prievartą bijo būti atviru ir šnekėtis apie kilusias abejones dėl santykių, baiminasi parodyti pažeidžiamumą, nenori pasirodyti silpnas. Dažnu atveju, smurtautojas partnerę suvokia, kaip nesėkmės ir smurto priežastį, neva ji menka, nepaklusni, nedėkinga ar kelia neprotingus bei nepagrįstus reikalavimus.

Taip pat vyro smurtas dažnai yra apibūdinamas, kaip vyriškos jėgos/galios demonstravimas prieš moterį, na tai tarsi moterų priespaudos išraiška. Žinoma, smurtautojas stengiasi galią demonstruoti prieš moterį. Tačiau iš tiesų tai yra bandymas susidoroti su bejėgiškumu, kad negali pakeisti, jog reikalai vyksta ne pagal išankstinį sugalvotą prievartautojo planą, ne pagal smurtautojo lūkesčius ir pan. Per Elis Eliasson rašo,

„smurtas nėra jėgos demonstravimas, tačiau jis rodo, jog vyras jaučiasi netvirtai santykiuose su moterimi.“

Iš kur kyla toks noras kontroliuoti, užslėptas nesaugumo jausmas, baimė būti paliktam, apviltam, būti nepakankamai geram? Taip, kaip visada turime sugrįžti į socialines kultūrines normas, kurios sąlygoja neteisingą auklėjimą. Bręstant vyrai dažnai girdėdavo tokius žodžius: „Nepasiduok!“, „Nebūk bailys!“, „Bailys!“, „Tai, juk nebuvo taip blogai“ ir pan. Vyras privalėjo nebūti „bailiu“, kad pritaptų ar išliktų draugų būryje. Tad užaugus tampa natūralu, artimuose santykiuose, ypač nesaugiuose, neparodyti savo silpnųjų pusių.

Kitas dalykas, aukščiau minėtas frazes girdėdami vyrai yra verčiami užslėpti savo jausmus. Kai jausmai yra nuolatos užčiaupti ir neišreiškiami, jie turi tokia ypatybę – kažkada išsiveržti. Atsiranda pavojus, kad užslopinti baimės, liūdesio ir skausmo jausmai išsiverš vieninteliu tam vyrui suprantamu (jeigu jis linkęs į smurtą) būdu – prievarta prieš savo partnerę.

Ar alkoholį galima kaltinti dėl smurto artimoje aplinkoje? Ir taip, ir ne. Alkoholis gali atrišti rankas smurto panaudojimui prieš moterį, tačiau alkoholis nėra giluminė priežastis smurtui prasidėti. Be to, alkoholis nuima atsakomybę nuo smurtautojo, kaltiname alkoholį, o ne smurtautoją. Kaip ir rašiau, reikia suvokti, kad žmogus panaudojęs smurtą turi prisiimti pilną atsakomybę už savo veiksmus, todėl alkoholis kaltininku tapti negali.

Dažnai tenka girdėti, jog privalu sutvarkyti besaikio alkoholio vartojimo bėdą šalyje, tuomet smurto problema imtų nykti. Taip, alkoholizmo problemą Lietuvoje spręsti reikia, tačiau jeigu norime, kad iš esmės ši piktžolė nyktų, turime rūpintis vyrų emocine sveikata. Pirmiausiai, ten reikia knisitės ir klausti: tai kodėl mūsų vyrai nesijaučia saugūs būdami santykiuose, kodėl jie stengiasi kontroliuoti vykstančius įvykius pasitelkdami smurtą?

Žinoma, smurtaujantys vyrai yra skirtingi ir kodėl jie griebiasi prievartos gali lemti skirtingos priežastys. Todėl šį priežasčių sąrašą dar būtų galima tęsti ir tęsti. Vienintelis turbūt vienijantis dalykas tokių vyrų – jie naudoja smurtą. Bet šiuo tekstu norėjau paaiškinti, kad smurto šaknys yra žymiai gilesnės, todėl ir sprendžiant problemą privalome knistis į gylį. Turime smurtaujančius vyrus skatinti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, bet ir turime parodyti bei mokyti juos, kad dėl tokių savo veiksmų jie taip pat gali kreiptis pagalbos ir pagalba turi būti suteikta. Tik tokiu atveju ir tik tokiu atveju, mums pavyks išspręsti smurto problemą Lietuvoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *