Lyties stereotipai

Sportas, moterys ir XIX a., XX a.

Sportas mane džiugina. Neslėpsiu, mėgstu pasivaržyti, todėl bėgiojant, kai išgirstu bėgiką atbėgantį man iš už nugaros, pagreitinu tempą, kad paslapčiomis, bėgikui nežinant, bent truputį tektų pasivaržyti. J Taip vieną rytą bėgiodama sugalvojau, jog noriu parašyti tekstą apie moteris sporte. O istorija, kaip žinai, man prie širdies, tad griebiau į pašonę ir ją. Turiu pasakyti, kad tekste kukliai panagrinėjau XIX a. ir šiek tiek XX a. Mano galva, pažvelgus į šiuos amžius, labiausiai galime suprasti, kodėl mes esame tokie kokie esame. Taigi, važiuojam!

Per amžius moterys negalėjo užsiimti sportu, joms demonstruoti fizinę galią bei fizinį pasirengimą tiesiog nederėjo. Na gerai, klystu, senovės Graikijoje būta moterų olimpinės žaidynės, bet vėliau, sportuojančių moterų nė su kvapu nerasi, bent jau Vakarų pasaulyje. Bet turėkim omenyje, kad ilgą laiką moterims nešioti kelnes buvo nelegalu, tai kaip galime kalbėti apie sportą! Pagalvojus, kokia esu laiminga, kad nūdienoje nevaržomai moterys gali užsiimti bet kokiu sportu, kokiu tik nori! Aišku, dalies visuomenės požiūris į raumeningą moterį yra kritinis, bet šį kartą ne apie tai.

Noriu pradėti nuo klausimo: ar gali būti, kad biologija suteikia galimybes, o kultūra jas draudžia? Šį klausimą turėkite mintyse, skaitant šį tekstą.

Aktyvesnį moterų dalyvavimą sporte galima pastebėti tik XIX a. Mat moterys XIX a. ir žymiai ankščiau aktyviu sportu užsiimti negalėjo, nes to meto visuomenininkai (beje dauguma jų vyrai) nusprendė, kad sportinė veikla kenkia moters vaisingumui. XIX a. buvo įprasta manyti, kad net per didelis mokymasis ar važinėjimas dviračiu moteris nulytins.  

Ši visuomenė buvo įtinkinta, kad moteris negali užsiimti aktyvia sportine veikla, negali mokytis, nes tai kenkia jos vaisingumui, tai reiškia visi šie veiksniai moterį padarys mažiau moterimi, o to meto moters pagrindinė funkcija – gimdyti vaikus. Tačiau tuo pačiu, dirbti moteriai fabrikuose nelimituotas valandas ir dar už tai mokėti visiškus grašius, buvo legalu. Ta pati visuomenė aukštino „Šventos motinos“ paveikslą, moters mamos paveikslą, bet čia pat, tos pačios dievagotos visuomenės vergvaldžiai nesivaržydami parduodavo savo vergės motinos vaiką tam, kad gautų pelno. 10 metų mergaitę jau stumdavo į santuoką, į lytinius santykius su suaugusiu vyru, tai irgi buvo priimtina. Vyras galėjo smurtauti prieš savo žmoną, ją išprievartauti ir tai irgi buvo leidžiama ir jokių pasekmių vyras nesulaukdavo už tokį niekinantį moterį, elgesį.

Taip ir knieti paklausti, ar visi šie faktoriai nekenkė moters vaisingumui?

Sugrįžkime prie sporto. Turėkite omenyje, kad net jei ir moteris galėjo žengti į sporto aikštelę, tai tik kukliai. Baltoji moteris, XIX a.  Amerikoje ir žinoma, Senajame žemyne buvo vertinama už kuklumą bei neišsišokimą. Taip pat, tekste kalbu tik apie baltąją moterį ir daugiau paliečiu JAV. Juodaodės vergės/tarnaitės galėjo užsiimti sportu, bet irgi ne per daugiausiai ir ne per stipriai aktyviu sportu.

XIX a. pab., atsiranda sporto šakų, tokių labiau priimtinų moterims aristokratėms ir tik baltosioms. Kokios tos sporto šakos? Tenisas, šaudymas iš lanko, plaukiojimas. Galite paklausti, kodėl tik moterys aristokratės galėjo užsiimti tokiomis sporto šakomis? Tam reikėjo turėti pinigų. Moterys sporte, XIX a., siūdavosi tokius sportinius kostiumus, kurie pabrėžtų moteriškumą, tokį koks buvo būdingas tam metui. Per sportinį kostiumą taip pat galėjo pademonstruoti padėtį visuomenėje bei turimus turtus, na ir žinoma tokia sportinė apranga bei įranga kainavo ne mažus pinigus. Tad sportinei veiklai apsirūpinti pajėgė tik aristokratės.

Tačiau nesuklyskite, XIX a. sportas moterims vis tiek nebuvo apie sportą, kaip po tokį. Čia žaisdamos jos vis tiek negalėjo rodyti agresijos, noro varžytis su kita moterų komanda, tad auksinis raktas sporte vis tiek buvo moteriškumo demonstravimas. Pasikartosiu, to meto moteriškumas, tik apie kuklumą, grožį, tad kur ten jau pasivaržysi ir parėkausi.

ĮDOMU: Havajuose moterys surfino nuo 1600 metų! Ir įdomu tai, kad krikščionys misionieriai atvykę į šias pakrantes, norėjo uždrausti moterims tai daryti, bet Havajuose gyveno aktyvios princesės ir visais įmanomais būdais numesdavo į šalį tokius draudimus. Ir, kad ir kaip stengėsi anglai drausti moterims surfinti, niekaip nepavyko uždrausti ir jos mėgavosi šiuo procesu tiek XVII a., tiek XVIII a., tiek XIX a.

Kalbant apie XX a. norisi išryškinti porą moterų, kurios kovojo savais būdais už lyčių lygybę sporte, kurios nerasi nė su žiburiu. Pirmoji moteris šaunanti į galvą, tai Katerina Switzer, kuri 1967 m. įbėgo į maratoną, kuriame galėjo dalyvauti tik vyrai. Beje, atkreipkite dėmesį į metus – 1967 m., tai yra XX a. antra pusė!, bet pasaulyje vis dar buvo manoma, kad moterys negali užsiimti aktyviu sportu, nes tai kenkia jų vaisingumui! Sugrįžtant prie Katerinos, reikia paminėti svarbų faktą, kad ją visaip bandė išmesti, išstumti iš bėgimo trasos, bet ji finišavo, taip tapdama pirmąją moterimi, kuri išbėgo maratoną. Nuo 1972 m. moterims irgi buvo leista dalyvauti maratono bėgime. Ar tai Katerinos nuopelnas? Turbūt tikrai taip, ji savo išbėgimu į trasą parodė, kad moterys irgi gali varyt taip kietai, kaip varo vyrai! 

Čia gali pažiūrėti kaip ji pati pasakoja savo istoriją.

Antra moteris apie kurią norėčiau parašyti, tai Billie Jean King (foto), tenisininkė, 1973 metų teniso žvaigždė. Beje ji yra Moterų teniso asociacijos/fondo įkūrėja ir ji sunkiai dirbo dėl to, kad moterys gautų tą patį atlygį teniso sporte, kaip ir vyrai. Billie Jean King išgarsėjo, kai Hiustone, teniso dvikovoje susikovė su Bobby Riggs. Dvikova vadinosi  – the Battle of the Sexes. 

Grįžkime vėl prie biologijos ir socialinių konstruktų. Patriarchija, kuri ilgus amžius gyvavo ir vis dar gyvuoja yra socialinis konstruktas, besiremiantis biologijos mitais, kurie nėra teisingi. Tad ir sportas buvo mitologizuotas, neva tai kenkia moters vaisingumui. O iš tikrųjų, sportas suteikia moteriai laisvės, pasitikėjimo savimi, drąsos, valios, ryžto, jėgos, kurios bijo patriarchija. To meto patriarchijai laisva ir nepriklausoma moteris buvo nenaudinga. Ironiška yra tai, kad to meto patriarchija norėjo pasirodyti bei jaustis labai dievagota, objektyvi ir teisinga, todėl rėmėsi, pasak jų, moksliniais bei biologiniais faktais. Nors dabar puikiai suprantame, kad šie faktai, nieko verti. Na čia tas pats, kas kai amerikiečiai turėjo pateisinti juodaodžių vergiją, tai biologai tvirtino, kad juodaodžiai yra menkesnio intelekto už baltaodžius ir turi silpniau išvystytą doros pojūtį. Skamba absurdiškai, tiesa?

Tad ar tikrai gimdą turintis individas yra biologiškai netinkantis užsiimti sportu? Visuomenės su vyriškumu ir moteriškumu tapatina ištisą virtinę savybių, nors dažniausiai tam nėra tvirto biologinio pamato. 

Baigiant istorijos pasakojimus noriu, kad atsakytumėte į pirmai užduotą klausimą: biologija iš tikrųjų suteikia galimybes, o kultūra draudžia?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *