Lyties stereotipai

Kas iššaukė antrąją feminizmo bangą? Šiuolaikinio feminizmo istorija

Privalau pripažinti nemalonią tiesą: feminizmas visuomenėje dažniau yra sutinkamas negatyviai. Natūraliai kyla teisingas klausimas, kodėl? Vienareikšmiško atsakymo į klausimą neturiu, nes priežasčių apstu. Tačiau tikra yra tai, kad feminizmas yra apipintas mitais, kurie dažnu atveju neturi nieko bendro su pamatine feminizmo idėja. Mitai yra kuriami iš nežinojimo ir lakios fantazijos, kad laki fantazija nustotų klaidžioti po protą, jai reikia paaiškinti feminizmo istoriją, tai yra, faktus.

Kai pasisakau už lyčių lygybę, deja, tačiau dažnai tenka išgirsti tokius atgarsius: turite teisę balsuoti bei būti renkamos į valdžią, apie kokias lygias teises jūs dar kalbate, juk turite viską ko prašėte!? Pirmoji feminizmo banga būtent ir kilo dėl balsavimo teisės suteikimo moterims ir būti renkamoms į valdžią. Šią teisę, kaip žinome iš istorijos pamokų, išsikovoti pavyko. Tačiau, antrojo feminizmo bangos atstovės teigė, kad XIX a.vid. ir XX a. pr. feministės per anksti sudėjo ginklus kovojant už lyčių lygybę. Tad štai taip, į kovos areną su patriarchaline visuomene, žygiuoja antroji feminizmo banga, kuri jau yra visai kitokia nei ankstesnioji. Antroji banga kėlė opesnius klausimus esančius visuomenėje dėl moterų teisių, antrosios bangos metu pats feminizmas skyla į dar keletą šakų: liberalusis, radikalusis, socialistinis feminizmas, bet tai turbūt būdinga bet kokiam judėjimui, dar ypatingai tokiam, kuris savo širdyje nešiojasi revoliucinę idėją. Antrosios bangos metu ima rastis vis daugiau knygų apie neteisėtą moterų engimą dėl lyties, ima rastis tokios sąvokos, kaip lytinis rasizmas, seksizmas ir pan.

Šiuo tekstu stengsiuosi paaiškinti priežastis, kurios paskatino rastis šiuolaikiniam feminizmui arba kitaip, kas iššaukė antrąją feminizmo bangą?

Trumpai apie pirmąją feminizmo bangą

Pirmasis feministinis judėjimas asocijuojamas su sufražistėmis, kas yra tiesa, tačiau sąvoka kiek susiaurina patį judėjimą. Beje, pradedant kalbėti apie feminizmo istoriją, privalu turėti mintyse, kad jis prasidėjo Amerikoje, tiek pirmoji banga, tiek antroji. Mat JAV, kad ir kaip bebūtų, buvo kiek liberalesnė moterų atžvilgiu dėl pačios šalies istorinės patirties – Amerikos žemynas atrastas gana vėlai – XV a. pab., JAV Nepriklausomybę paskelbia tik XVIII a., ir pan.-, tai reiškia, kad senosios europietiškos tradicijos nespėjo įsišaknyti žemyne. Europiečių tradicija tapo tikėti, kad moteris yra antrarūšė, žemesnės rūšies būtybė. Žinoma, iš JAV į Europą nuvilnijo feminizmo bangos, tačiau europietėms buvo sudėtingiau kovoti už savo teises, ko pasekoje Senojo žemyno feministės turėjo imtis dramatiškesnių kovos už lygias teises priemonių (pavyzdžiui, pulti po deputatų, važiuojančių į Bendruomenių rūmus, automobilių ratais arba prisirakinti prie tvoros priešais valdžios institucijas, vėliau šią praktiką perėmė ir Amerika), nes Senajame pasaulyje pasipriešinimas bet kokiam moterų judėjimui buvo aršesnis.

Tačiau tiek JAV, tiek Europoje moterys nesustojo kovoti už tai kas joms priklausė ir priklauso iš prigimties – žmogaus teisės.

Elizabeth Cady Stanton yra laikoma ta moteris, kuri davė postūmį prasidėti pirmajai feminizmo bangai. Ši moteris, 1840 metais atvykusi į Londoną su savo kolegėmis, į abolicionistų kongresą,  gavo antausį su pareiškimu, kad ji (ir kitos kolegės) negali posėdžiauti kartu su vyrais, o apie kalbos sakymą negali būti nė šnekos. Amerikietės tuokart išsikovojo teisę bent jau kartu su vyrais dalyvauti kongrese, tačiau tik su viena sąlyga: jos galėjo tik klausytis ką kalba vyrai, pačioms kalbėti buvo uždrausta.  Be abejonės po tokio akibrokšto, moterys jautėsi pažemintos. Praėjus keleriems metams po šio incidento, Elizabeth išdrįso į savo gimtojo Seneca Fallso (JAV) miestelio laikraštį duoti skelbimą, kuriame parašė, jog kviečia atvykti visas moteris, kurioms jų, kaip moterų, likimas amerikiečių visuomenėje atrodo neteisingas. Į šį kvietimą atsiliepė daug moterų, tad taip, 1848 metais gimė judėjimas dėl lygių moterų teisių.

Šis moterų suvažiavimas įkvėpė čia pat išleisti kone svarbiausią pirmojo feminizmo bangai priskiriamą dokumentą Declaration of Sentiments, kuriame buvo iškeliama pilietinių teisių suteikimas moterims. Tačiau šis dokumentas nėra tik apie moterų emancipaciją, moterys buvo žymiai ambicingesnės: reikalavo tokių pačių galimybių įgyti išsilavinimą, po vedybų išsaugoti nuosavybės teisę į savo turtą, pradėti dirbti neatsiklausus vyro leidimo, lygiomis teisėmis spręsti šeimai svarbius klausimus tokius kaip, gyvenamosios vietos pasirinkimas, vaikų auklėjimas. Iš dabartinio žmogaus perspektyvos tokie reikalavimai atrodo savaime suprantami, tačiau tuometiniam žmogui (ir vyrams ir kai kurioms moterims) kėlė juoką ir atrodė neįmanomi. Kitas dalykas, jie buvo nepaprastai svarbūs, mat moterys XIX a. dažniausiai dirbdavo fabrikuose, kuriuose praleisdavo 14-16 val., už tokias darbo valandas jos gaudavo grašius, dažnai moterys tokiuose darbuose galą gaudavo. Tad kovoti už moterų teises, tapo kova ir už gyvybės teisę.

Bet kokiu atveju, Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje arba po karo, pabiro šalys, kurios suteikė moterims teisę balsuoti, jos galėjo rinkti ir būti renkamos, galėjo pačios išsirinkti bet kokios lyties žmogų, kuris atstovautų jų interesus valdžiose, turėjo teisę mokytis kartu su vyrais, ištekėjusios išsaugoti savo nuosavybės teises, pradėti dirbti be vyro sutikimo ir apskritai konkuruoti su vyrais, jei tik būtų noro, kaip teigė Kazimierz Slęczka! Nemaža pergalė!

Tačiau, lygiateisiškumas tapo oficialiu faktu, bet ne tikrove. Netrukus užgeso bet kokie moterų judėjimai, o tarpukario pabaigoje lyčių tarpusavio santykiai beveik nesiskyrė nuo 1920 metų, kai kurie feminizmo istorikai teigia, kad net buvo žengta atgal. Tai reiškia, kad buvo sugrįžta prie „amžinojo moteriškumo“mito, šis mitas triumfuoja to meto visuomenėje. „Amžinasis moteriškumas“ – moteris švelni, nepriešgyniaujanti, nuolanki bei atsidavusi šeimai. Vėl brutaliai buvo sugrįžta prie minties – moters pagrindinė vieta – virtuvė, šeima, bažnyčia. Kita vertus, ilgainiui imta kelti klausimą, ar apskritai yra bereikalingi moterų judėjimai? Juk balsavimo teisė iškovota, oficialiai daugelyje valstybių yra paskelbta moterų emancipacija įstatymu, tai kaip ir nebuvo prie ko prikibti. Bet vėl gi, realybė buvo visai kitokia. Moterys net ir norėdamos išskristi iš auksinių narvelių, susidurdavo su realybe, pavyzdžiui, daugiau moterų ėmė dirbti fabrikuose, skamba puikiai, tačiau čia jos dirbdavo ilgas valandas už žymiai mažesnį atlygį, nei vyrai. Moterys galėjo dirbti biuruose, viešose tarnybose, bet tik iki vedybų. Moterys įžengė į vyriausybių kabinetus, parlamentų sales, tačiau tik kaip sekretorės. Ir taip pat, tik iki vedybų.

Dėl tokios moterų padėties buvo kaltinamos jos pačios, neva, moterys pačios nenorinčios galutinai išskristi iš visuomenės kultūriškai sudėlioto šeimos narvelio, kurio galva – vyras. Šioje visuomenėje, akivaizdu, kad moterys bet kokioje srityje pasiekdavo lubas, kurių niekaip nepavykdavo pramušti, nes kaip taisyklė, niekada kietoje patriarchalinėje visuomenėje nepavyksta moteriai „prasimušti“.

Natūralu, kad moterys pavargdavo kovoti konkurencinėje karjeros kovoje su vyrais. Kovoti nėra prastas pasirinkimas, tačiau bėda ta, kai renkiesi kovą ir prieš pasirenkant ją supranti, kad jos nelaimėsi, apima beviltiškumas ir bejėgystė. Todėl daugelis moterų pasirinko sugrįžti į šeimos narvelius, nes taip gyventi tuo metu ir saugiau, ir patogiau.

Ilgiausiai turbūt maištavo vokietės, tačiau ir jų noras garsiai kalbėti apie lyčių nelygybės egzistavimą greitai buvo numalšintas su lyg ta akimirka, kai naciai buvo išrinkti vadovauti Vokietijai. Naciai moteris nuvarė tarnauti liaudžiai, paskelbdami aiškų šūkį: kiekviena moteris turinti duoti fiureriui bent po vieną mažą fašistą (nacistą). Po karo moterims spaudimas neatlėgo, jos privalėjo sugrįžti ten kur ir buvo jų vietą nuo pat pradžių – šeima, ir užleisti vyrams per karą užimtas vietas ir visiškai atsidėti šeimai. Toks elgesio modelis gyvavo iki pat antrosios feministinės bangos – 1963 metų.

Antram raundui žygiuoja antroji feminizmo banga

Aplink 1960 metus JAV visuomenė pradėjo bruzdėti, kūrėsi įvairios jaunimo subkultūros. Bitlų garbinimo kultas, kuris buvo apie maištą tėvų visuomenei, šiuos maištus atspindėjo puikiai. Protestai ėmėsi dažniau organizuotis, nors ir buvo organizuojami karštligiškai ir chaotiškai, tačiau tikrai iš istorijos vadovėlių prisimename amerikiečių protestus prieš Vietnamo karą, už juodaodžių lygiateisiškumą ir tikrai prisimename hipių judėjimą. Lygiai taip, ėmė neorganizuotai bruzdėti ir moterys, na neorganizuotai bent jau feministinio judėjimo pradžioje.

Tarpukario ar pokarinių motinų dukros nenorėjo eiti tuo pačiu keliu, kaip jų mamos. Buvo aišku, toks pasenęs modelis neveikia moters naudai. Pasenusios tarpukario ir pokarinės mamos dažnai likdavo vienos pačios, vaikai užauginti išėję gyventi savarankišką gyvenimą, o  jų vyrai vis dažniau prašydavo skyrybų. Be visa to, jaunystėje besiremdamos moteriškumo mistika ištekėdavo visai jaunutės, net nespėjusios įgyti profesijos, todėl vėliau norint sugrįžti į darbo rinką tapo sudėtinga, dažnai joms durys buvo užtrenkiamos palei nosį. Taigi, tokią lemtį matydamos jaunosios dukros jau neskubėjo ištekėti. Dukros suvokė, kad pirmiausiai reikia baigti koledžus, po koledžo dar norisi pasimėgauti laisve ir savo uždirbamais pinigais. Bet santuoka nebuvo nurašyta į paraštes, anaiptol, tik į ją nebuvo leidžiamasi stačia galva. Taip pat, niekur  nedingo spaudimas moterims tapti šeimos židinį puoselėjančiu veiksniu.

Ir taip, 1963 metais yra išleidžiamas Betty Friedan leidinys „Moteriškumo mistika“, kuriame buvo gana aiškiai išdėstyta su kokiomis nematomomis (problem that has no name) problemomis susiduria moterys. Nors leidinyje nėra apibrėžta aiškiai, kas yra moteriškumas, tačiau autorė pasakoja, kad visuomenė yra per ne lyg susižavėjusi moteriškumu arba „moteriškumo beprotybe“. Tačiau trumpai, Betty sako, kad moteriškumas to meto visuomenėje: žmona – motina – namų šeimininkė. Svarbiausias autorės atradimas buvo tas, kad ji drąsiai teigė, jog didžiausia moteriškumo problema – namai. Ji sakė, kad daugelis moterų prarado gyvenimo džiaugsmą, nemato gyvenimo prasmės ir netgi nejaučia savo egzistavimo tikrumo. Šiai jos minčiai pritariu, visuomenė susižavėjusi, moters pastatymo į vietą idėja, iš jos atėmė kitą, gyvybiškai reikalingą žmogui galimybę – savirealizacija. Taip, šeimoje galima save realizuoti, bet jeigu tai tik viena realizacijos galimybė, natūralu, kad greitai neteksi gyvenime prasmės, ypatingai tada, kada vaikai išeis gyventi savarankiškai. Moterims, kurioms buvo kalama moteriškumo mistikos idėja (kuri lydėjo į santuoką, sulaukus vos 18 metų) likdavo tik viena, rūpintis vyru ir gimdyti, gimdyti ir gimdyti. Moters vertė buvo apibrėžiama per gimdymą. Tad neliko laiko pasirūpinti savirealizacija, asmenybės ūgtimi, o išsilavinimo galimybės buvo atimtos. Tad taip, daugelis moterų tapo iš tiesų nelaimingos, kas vertė vartoti daugiau alkoholio, lįsti į narkomaniją ir dar visaip kaip, kenkti sau.

To meto ideologai, prijaučiantys patriarchalinei visuomenei, moterų nelaimės faktoriaus nepripažino, o jei ir pripažino kaltino pačias moteris, neva jų pačių „nesveikos“ ambicijos kiša joms koją. Ir siūlė atsiduoti dar daugiau, ir dar tobuliau savo paskirčiai – vyrui ir šeimai. Net buvo patariama: dar mažiau švietimo, elementarių žinių ir dar daugiau veiklos namuose.

Betty Friedan taip pat nepasikuklinus teikia savo pasiūlymus: vyras ir moteris turi dirbti kartu, ir ne tik žemuose postuose ar specifiškai moteriškuose darbuose, o lygiai tokius pačius darbus, kaip, kad dirba ir vyrai. Autorė ties čia nesustoja, ji užduoda itin svarbų klausimą, kuris tikiu patriarchalinės visuomenės dalies veidus privertė surūgti:

skirtumas tarp vyrų ir moterų apsiriboja tik fiziologija ir genatalijomis. Talentų, galimybių, proto abi lytys savo gyvenimo pradžioje turi vienodai (žinoma, skiriasi paskiro individo galimybės). Vadinasi, moterys gali funkcionuoti visuomenėje kaip vyrai. Tad kodėl nefunkcionuoja? Ir tuoj pat autorė savo veikale atsako: nes pasiduoda moteriškumo mistikai, nes jaunystėje padaro netinkamą sprendimą (autorė turi omenyje, anksti išteka), atsisakydamos įgyti profesiją arba dirbti pagal ją.

Betty skatino, pirmiausiai iš galvos išstumti moteriškumo mistiką, kuris iš tiesų griovė moterų emocinę sveikatą ir savirealizacijos galimybę. Nesupraskite neteisingai, autorė neteigė, kad šeima, namai ar santykiai su vyru nėra vertybė, anaiptol, tačiau ji teigė, kad tai neturėtų būti tik moters vertybė, tik vienintelė vertybė ir neturėtų ši vertybė būti aukščiau kitų. Taip pat autorė smerkė visuomenės daromą spaudimą bei nuolatinį kritikos žarstymą toms moterims, kurios pasirinko tik darbą arba derinti karjerą su šeima, neva būtent tokios moterys yra kaltos dėl visų nesėkmių šeimoje, nes jos apleido savo paskirtį.

Nors šio veikalo negalima vertinti vienareikšmiškai, pavyzdžiui, autorės leidinys buvo specialiai skirtas tik viduriniosios klasės moterims, kurios gyveno patogų, gražų gyvenimą (šį teiginį galima vertinti ir teigiamai, ir neigiamai), taip pat veikale nėra minima vyrų įtrauktis į buitį, o yra susitelkiama į moters darbo perorganizavimą (suprask, kad moteris vis tiek turi suspėti  apšokinėti visus kampus), tačiau vieno fakto nenuginčysi – šio leidinio išleidimas davė pradžią triukšmingam moterų nepasitenkinimui amerikiečių visuomenėje, kas pralaužė ledus ir Amerikoje, ir Europoje, kovojant už tai, ką dabartinės moterys daugiau mažiau supranta, kaip savaime aiškius dalykus. Ir tai įrodo tai, kad „Moteriškumo mistika“per trejus metus buvo parduoda 3 milijonai kopijų! Kas iššaukė tokį populiarumą šio leidinio? Pirmiausiai, vertėtų pasakyti tai, kad akademiniame lygmenyje visos problemos, kurias aprašė Betty jau buvo aptarinėjamos anksčiau, tačiau idėjos taip ir likdavo už uždarų durų. Betty leidinys pateko ten, kur ir buvo suplanuota – į viduriniosios klasės moterų rankas, tad iš čia žaibo greitumu sklido pagrindinė žinia. Moterys buvo pavargusios nuo išmokto elgesio – būti tik namuose, buvo pavargusios nuo kasdienybe virtusio seksizmo, buvo pavargusios nuo visuomenės, kuri buvo šventai įtikėjusi, kad moters paskirtis – tik gimdyti. Betty Friedan buvo pionierė antrosios feminizmo bangos, kuri pirmoji viešai išdrįso pasakyti, kad taip, kaip yra, yra negerai.

Ir štai taip, 1963 metais prasideda šiuolaikinio feminizmo banga. Kaip ir kiekvienas bet koks kitas judėjimas turi kritikuotinų vietų, taip ir feminizmas iš esmės turi jų, pavyzdžiui, radikalusis feminizmas. Nors radikaliajam feminizmui aprašyti reikėtų dar vieno straipsnio, tačiau ką galiu tikrai nuo savęs pasakyti, kraštutinumai ir radikalumas nėra geras pasirinkimas. Ir radikalusis feminizmas su Valerie Solanas išleistu veikalu/manifestu „SCUM“, kuriame teigė, kad tik moterys turi valdyti, o vyrai išnykti, nes jie yra tie, kurie engia silpnesniuosius, pagadino pamatines feminizmo idėjas ir įrodo mintį, kad radikalumas nėra teisingas pasirinkimas, mano galva.

Tie, kurie nėra įsigilinę į feminizmą bei jo istoriją, dažnai suplaka į vieną katilą visų krypčių feminizmo idėjas, jų neišgrynina ir tada pradeda dirbti laki žmogaus fantazija, kuri ne visada yra naudinga. Antrąją feminizmo bangą iššaukė dalykai, kurie iš tiesų buvo neteisingi, moteris neturi „turėti vietos“, jos vieta yra visur. Kad ir kaip bebūtų, turime padėkoti toms moterims, kurios kovojo už moterų teisę būti visur, dėka jų, šiandien moterys gali kvėpuoti laisviau. Nors būdrauti vis dar reikia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *