Meilė sau

Kodėl klaidų neverta baidytis?

Turbūt tikrai yra tekę mokykloje spirgėti iš noro pakelti ranką norint atsakyti į mokytojo/s pateiktą klausimą. Pakėlei ranką, pasakei atsakymą ir išgirdai griežtą: NETEISINGAI! O gal net buvo pasijuokta prie klasės draugų iš tavo pateikto atsakymo. Tokie prisiminimai įsirėžia į mūsų atmintį gana ilgam, nes jie yra susipainioję su emocijomis. O dar tos emocijos ne tos su kuriomis norisi išbūti: gėda, pažeminimas, savęs kvestionavimas. Tad taip klaidų darymas mokykloje, klasėje tapo netoleruotinas. Mes privalėjome užduotis, laboratorinius ar namų darbus atlikti teisingai, o padarius klaidas, gaudavome atitinkamą pažymį, tačiau retai kada reflektuodavome klaidas. Taigi, suaugę turime šiokių tokių mąstymo klaidų, antai kaip, smerkiame žmogų už padarytą klaidą, o žmonės smerkia mus susimovus.

1994 m. profesoriai James Stigler (Kalifornijos universitetas) ir Harold Stevenson (Mičigano universitetas), knygoje Learning Gap, lygino kelių šalių vykstančias matematikos pamokas aštuntokams (pamokos buvo nufilmuotos). Juodu pastebėjo, kad amerikiečių mokytojai linkę mokiniams pateikti problemų sprendimo būdus. Mokinių padarytos klaidos buvo ignoruojamos ir buvo giriami už teisingus atsakymus. Tuo tarpu, japonų mokytojai skatino mokinius ieškoti ir rasti savo sprendimo būdą problemai, ieškoti padarytų klaidų. Vėliau buvo prieinama prie diskusijos, kuri paremta mokinių surastais sprendimo būdais, buvo aiškinamasi kokios dažniausiai pasitaikančios klaidos figūruoja klasėje bei, kodėl jie klydo. Pagyrimas – retas reiškinys, o aštuntokai buvo mokinami priimti nesėkmę kaip normalų reiškinį. Autoriai įsitikinę, kad toks požiūrių skirtumas į klaidą yra viena iš priežasčių, dėl kurios japonų mokiniai matematikoje lenkia amerikiečius. Šis atliktas tyrimas man įrodė tik vieną – klaidos yra svarbus reiškinys mūsų kasdienybėje, jeigu norime tobulėti.

Nors klaidos mus moko ir jos yra tikrosios gyvenimo pamokos, liapsusus daryti mūsų visuomenėje baugu. Bijome pasmerkimo iš svetimų, iš šeimos, iš draugų. Bet turbūt supranti, kad a) klaidų neišvengsime ir b) klaidos gyvenime – natūralus procesas.

Na tiesa, klaidų galime išvengti, tačiau tokiu atveju sumokėsime per brangią kainą – nieko nedarymą/nieko neveikimą. Taip, nieko neveik savo gyvenime ir tada tikrai pavyks išvengti klaidų. Bet ar tikrai nori rinktis tokį gyvenimo būdą?

Asmeniškai man klaidų darymas asocijuojasi su pamokomis, tai nereiškia, kad jos manęs neužknisa. Užknisa. Užknisa prisiimti atsakomybę už padarytą klaidą, erzina susitikti su savimi susimovus. O ir klaidų pridarau įvairių. Patiriu nesėkmes santykiuose, finansuose pasielgiu neatsakingai, negaliu valgyti nieko kame yra gliuteno, bet kartais tampu silpna ir žiūrėk, graužiu kokią bandelę. Ir jau jaučiu, kaip saviplakos lazda skalbia man nugarą už pridarytą žalą sau. Nemalonu tai pripažinti, tiesa? Turbūt dabar pat prisiminei kokią nors situaciją, kurioje suklydai ir tau teko pripažinti, jog susimovei. Menkas malonumas, šiame tobulybės siekiančių žmonių pasaulyje.  

Taip tampame užkietėję perfekcionistai, kurie stengiasi atlikti ir būti tobulai, kad išvengtume klaidų. Kitais žodžiais tariant, pasirenkame užsibūti stagnacijoje ir netobulėti. Žinai, perfekcionizmas kažkuria prasme man yra tapęs pseudomokslu. Pseudomokslas nuo mokslo skiriasi tuo, kad pseudomokslas pretenduoja į vienintelę tiesą, tai reiškia, kad jis nėra linkęs klysti. Tuo tarpu, mokslas, ne tik, kad linkęs klysti, bet jis pripažįsta – žmonės klysta. Taip ir perfekcionizmas, man tapo tas, kuris pretenduoja į vienintelę tiesą ir nėra linkęs apsirikti.  

Kodėl mes taip siaubingai bijome suklysti?

Auklėjimas. Vaikystėje, juk girdavo už „teisingą“ elgesį ir bausdavo padarius klaidą. Vaikystėje su broliu nuėjome prie tokio kanaliuko už miškiuko. Tėtis ten neleido mudviem eiti, tačiau vaikiškas smalsumas ragino prieštarauti ir eiti prieš sistemą. Grįžę po gerų kelių valandų, garsiai pasigyrėme draugams, kad buvome nuėję ten už miškiuko! Žinoma, kad tėtis tuo metu, kai garsiai gyrėmės sulaužę taisykles, balkone rūkė cigaretę ir išgirdo mūsų vaikiškas pagiras. Grįžę namo nemenkai gavome lupti per užpakalius ir turėjome atsėdėti kampe ne trumpą laiką (vaikystėje buvo gana dažnas auklėjimo būdas). Kai taip esi auklėjamas nuolatos, kai už padarytą klaidą gauni lupti, klaidų daugiau nebesinori daryti. Toks išmokimas lydi visą suaugusio gyvenimą: padarysiu klaidą, baus.

Atstūmimo baimė. Mes taip bijome nuvilti savo mylimuosius, artimuosius, draugus, tėvus, kad išmokstame apsimesti beydžiais. Tokiam mąstymui klaida gali tapti visa griaunanti jėga. Ligotai stengiamės išvengti klaidų, nes esame įpratę manyti, jog padaryta klaida sumaitos mūsų reputaciją, o tai reiškia mus atstums.

Nežinojimo baimė. Padarydami klaidą, dažniausiai nežinome kas mūsų laukia ateityje. Tai atstums mus už padarytą klaidą ar ne? Padarius klaidą mokytoja/s aprėks ar ne? Dažniausiai, mes savo galvoje susikuriame katastrofiškas pasekmes ir manome, kad padarius klaidą mūsų laukia tragiški gyvenimo scenarijai. Bet, juk mes to nežinome.

Tad kodėl neverta baidytis klaidų?

Pradėsiu nuo banaliausio: klaidos mus moko

Žinau, girdėta milijoną kartų, bet tai yra absoliuti tiesa. Tačiau absoliuti tiesa tik tuo atveju, jeigu reflektuojame apie savo elgesį/klaidą. Jeigu nori tobulėti pirmiausiai teks pripažinti susimovus, tada paklausti savęs, kodėl pasielgiau būtent taip?, ir ko galiu iš to išmokti? Jeigu užlipi ant to paties grėblio, tai turbūt aišku, kad nepakankamai reflektuoji apie save ir savo elgesį. Kartais užsisukame klaidų darymo rate iš kurio išlipti yra sudėtinga. Pripažinti suklydus irgi nėra džiugesį nešantis veiksmas, kuriuo norėtum kasdien mėgautis, bet suklydus visada verta prisiminti, jog tu žmogus, o žmonės apsirinka, klysta ir žiauriai susimauna. Bet žinai ką dar žmogus gali? Susimovus pradėti iš naujo.

Klaidos mus moko savęs atjautos

Skamba neįtikėtinai tiems, kuriems klaida yra supančiojanti kojas ilgam. Bet padarius klaidą, pripažinus ir priėmus tai, mokomės save atjausti. Mano psichoterapeutė nuolatos kartoja: priimk save visokią, net ir tokią, kuri daro klaidas. Psichoterapijos pradžioje niekaip negalėjau suprasti, kaip galima sau atleisti už padarytą klaidą?! Dabar, žingsnis po žingsnio imu suprasti, jog klaidų darymas yra natūralus reiškinys gyvenime, tik svarbiausia – kaip aš reaguoju į jas. Kadangi visą savo gyvenimą negalėjau sau atleisti už bet kokius nuokrypius ir bausdavau save niekingais žodžiais pridarius klaidų, apsisprendžiau taip negražiai nebesielgti su savimi.  Žinai, kas dar įvyko, kai išmokau save atjausti? Išmokau atjausti ir kitą. Žmogus, kuris padarė klaidą man nebėra nevykėlis, aš jį bandau suprasti. O tas žmogus, kuris dar ir pripažįsta klydęs, kyla mano akyse akimirksniu.

Klaidos duoda žinių apie mus pačius

Kaip reaguoji į klaidą? Plaki save ar nuramini? Tampi nervų kamuoliu ar į klaidą reaguoji ramiai? Gal padarius klaidą jauti, jog ego susitraukė ir slepiasi po lapais? Klaidų darymas leidžia analizuoti tave patį. Padarius klaidą gali sau užduoti kertinius klausimus: kodėl aš taip pasielgiau? Kodėl draugui pasakiau tuos piktus žodžius? Kodėl aprėkiau klasėje nieko dėtus vaikus? Kodėl kas antrą savaitę įvyksta emociniai lūžiai, po kurių negaliu iš lovos atsikelti? Gal nepasirūpinu savimi tinkamai? Gal reikėtų išmokti komunikuoti aiškiau apie savo jausmus, tad nereikėtų rėkti ant kitų?, ir pan. Šiuos klausimus reikia sau užduoti, jeigu nenori gyventi autopilotu ir užsisukti į klaidų darymo ratą. Ir svarbiausia, jeigu nori suprasti kas tu ir apie ką tu.

Esu įsitikinusi, kad klaidų darymas atveria mūsų kūrybiškumą, leidžia pažinti save ir tobulėti. Kaip ir sakiau, suklysti nėra malonu šiame tobulybės siekiančių žmonių pasaulyje, bet tobulais niekada netapsime, tad geriau leisti sau klysti. Leisti susimauti, leisti apsirikti, leisti viešai pasakyti: aš nežinau. Kitaip tariant leisti sau būti žmogumi. Nes visada po klaidos tu gali atsitiesti, nes juk tu žmogus!

Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *