Lyties stereotipai

Pasirodo būti ir krikščione, ir feministe netrukdo. Magdalena Galdikienė

Dirbdama krikščioniškoje mokykloje niekada nesupratau, kodėl mane krikščionys kritikuoja dėl mano feministinių pažiūrų. Visada save laikiau krikščione, mat užaugau tikinčioje šeimoje ir mokiausi pavyzdžiu demonstruoti krikščioniškąsias vertybes, pavyzdžiui, mylėti kitą žmogų, kaip save pačią (nors dažniau kitą mylėdavau stipriau, nei save), nekenkti kitam, sakyti tiesą (irgi ne visada pavykdavo tą padaryti, bei ei, kas be nuodėmės, huh?) ir t.t. Turiu pripažinti sau nemalonią tiesą, kad yra feminisčių, kurios elgiasi visaip ir nebūtinai gina visų žmonių teises ir pačiam feminizmo judėjimui traukia gėdos šydą, kas neteikia žavesio tiems, kurie nesupranta, kas yra tas feminizmas, be to feministės linkusios kritikuoti bažnyčią. Ją kritikuoju taip pat, kaip instituciją, bet pačio tikėjimo nelabai. Ir šitų dalykų nereikėtų painioti. Mat tikėjimas ir religija skiriasi, žmonės kuria religiją ir štai čia prasideda problemos. Hararis, Homo sapiens knygoje yra sakęs, tikiu į Dievą, bet ne į tą, kuris moterims nurodė kokio ilgio sijoną jos privalančios vilkėti, ne į tą, kuris pasakė, kad gėjų santuokos yra nenormalu ir ne į tokį, kuris moterims nurodė jų vietą – virtuvė. Akivaizdu, kad Harario minimas taisykles sukūrė žmonės.

Taip bedirbant toje mokykloje pasijaučiau taip pat, kaip Hararis. Esu pasakojusi istoriją, kai viešėdama vienoje iš krikščioniškų mokyklų Olandijoje stebėjausi, kad joje moterys ir mergaitės privalėjo vilkėti sijonus ir ne kitaip. Jei Dievas yra, netikiu, kad jis kreipė dėmesį į tokias detales. Tačiau žmonės yra kontrolės freak‘ai, tad nustato tokias taisykles, kurios yra beprasmės ir nereikalingos, tačiau labai palankios kontroliuojant žmonių elgesį. Tad taip, religiją sukuria žmonės.

Aišku, susipratus, jog nebegaliu būti tokioje aplinkoje, kurioje krikščionybę suprantame skirtingai, privalėjau išeiti iš buvusios darbovietės ir pasirinkti kelią – kovoti už žmogaus teises. Tačiau krikščioniškasis pamatas niekur nedingo ir turėjau pati atsakyti sau į klausimus: ar aš prasilenkiu su tikėjimu, kad ginu moters teisę būti lygiaverte partnere savo partneriui ir ar prasilenkiu su tikėjimu, kai imu ginti žmogaus teisę tiesiog būti? Beieškodama atsakymų aptikau neįtikėtiną moters pavyzdį, kuriuo panorau sekti, susipažinkite, Magdalena Galdikienė. Būtent ji man įrodė, kad feministės pažiūros gali derėti kartu su krikščioniškosiomis vertybėmis.

Kas ji? Visuomenininkė, seimo narė, gynusi moterų teises. 1921 metais, ji tapo laikraščio „Moteris“ vyriausia redaktore, kuriame pati nors ir retai rašė tekstus, tačiau po kiekvienu pasirašydavo slapyvardžiu, Feministe, Pedagoge ir kitais. Nerealu, ką? 1921 m., save pavadinti feministe! Tam reikėjo drąsos. Magdalena iki kaulų smegenų buvo katalikė, šis jos gyvenimo pamatas buvo sudėtas nuo pat vaikystės. Tėtis buvo atsidavęs Lietuvai, platino uždraustą spaudą prie caro ir buvo katalikas, kuris matomai ir įskiepijo krikščioniškas vertybes. Ir šių vertybių veikimą galime matyti jos jau suaugusios moters gyvenime. Magdalena gynė šeimą bei jos vertybes. Kalbu apie tą žmogų, kuris iš tiesų suvokė kas yra šeima ir, kad ją ginti reikia tikrai neskleidžiant neapykantą, kaip kad nūdienoje mūsų berželių krašte. Be abejonės, to meto šeima tik iš vyro ir moters, susijungiant santuokoje. Tačiau pabrėžti noriu ne tai, noriu parodyti, kad galima gražiuoju būdu ginti, tai kas tau iš tiesų yra svarbu. Galdikienė kritikavo paleistuvystę, skyrybas ir skatino šeimas gyventi dorai. Beje, visai galima prikibti ir prie to, kad Magdalena gana jau dažnai sakydavo, kad moters pareiga yra užauginti atsakingą Lietuvos pilietį. Tarsi tai būtų ir ne vyro pareiga. Bet vėlgi, na turėkime omenyje to meto kontekstą. Tačiau, nesuprask neteisingai, Magdalena niekada nesakė, jog moterys privalėtų likti tik namuose, anaiptol, ji ragino moteris užsiimti aktyvia visuomenine veikla, siekti išsilavinimo, be to jos redaguojamas žurnalas „Moteris“ nuolat akcentavo, kad moterys turi tokias pačias teises, kaip ir vyrai visose srityse.

Be visa to, mane sužavėjo dar kai kas. Būdama pedagoge, mergaitėms ji sakydavo: moteriai būti tik gražiai ir paklusniai nėra vienintelis nulemtas likimas, todėl privalote edukuoti save, gerbti save bei kitą, taip pat ji akcentavo, jog padažytų lupyčių ir laibų kojyčių neužteks, reikės mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis! Argi nerealu?

Juk ir dabar pastebime, kad mes visi per ne lyg susitelkiame į mergaitės išvaizdą, akcentuojant koks jos gražus kaspinėlis arba nuostabi suknelė, pamiršdami pagirti už pastangas sprendžiant matematinius uždavinius.

Nors jai rūpėjo katalikiškas ugdymas, šeimų religingumas, šeima, dorybė, tačiau lygiai taip pat ji rūpinosi, kad moterys būtų lygiateisės su vyrais visose srityse ir nebūtų diskriminuojamos. Ji tikėjo, kad tvirtas šeimos pamatas yra paremtas lygiateisiškumu: „Šeima turi remtis teisių lygybe abiejų lyčių. Šis dėsnis duos pamatą naujam šeimynos sutvarkymui, ant kurio išsivystys žmoniškumas, o ne vergavimas vieno kitam.“ Taip pat ji kėlė nepatogius klausimus dėl vienodo atlygio už tą patį darbą. Primenu, kad Lietuvoje jau tarpukariu apie tai žmonės kalbėjo, praėjo kaip ir beveik 100 metų, kalbame apie tą patį. Ironiška?

Ar žinai, kas inicijavo mamos dienos minėjimą? Taip, būtent Galdikienė. Vedina katalikiškų pažiūrų ir gerbiant motiną, kaip auginančią Lietuvos piliečius, jos iniciatyva, 1928 metais buvo pasiūlyta kasmet, kiekvieną pirmąjį gegužės sekmadienį skirti Motinos dienai paminėti. Kokia sena tradicija, o kartais net nepagalvojame iš kur ji atsirado mūsuose.

Magdalena buvo ne tik aktyvi visuomenininkė, ji net keturis kartus buvo išrinkta seimo nare, o 1926 metais tapo seimo vicepirmininkė. Ir žinoma, čia atstovavo moterų balsą ir paskyrė save  lygiateisiškumo įtvirtinimo darbams.

Valio, Magdalena! Tu man įrodei, kad feministinės vertybės nebūtinai turi prasilenkti su krikščioniškomis, nes juk abi kryptys rūpinasi žmogaus gerove. Žinoma gaila, kad ne visiems tiems krikščionims rūpi žmogus, rastume žinoma ir tarp feminisčių, kurios vieną sako, kitą daro. Tačiau niekada nepamiršiu pokalbio kurį turėjau su mokyklos direktoriumi apie fema. Aš kalbėjau apie lygybę tarp vyro ir moters, o jis sakė, kad lygūs mes būti negalime niekaip, esame per ne lyg skirtingi. Tuokart supratau labai aiškiai, kad šioje mokykloje man vietos nebėra, negaliu meluoti pirmiausiai sau, o tada tiems žmonėms, kad esu ta, kas nesu.

Mes galime visi sutarti šiame pasaulyje, galime, tik reikia atsiverti, tik tiek.

Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

ŠALTINIAI:

MAGDALENA GALDIKIENĖ – KATALIKĖ FEMINISTĖ, KOVOJOSI UŽ ŠEIMĄ IR LYGIAS TEISES | 15MIN

MAGDALENA GALDIKIENĖ | LRS.LT

MAGDALENA GALDIKIENĖ – GARBINGA ASMENYBĖ PO PAPRASTUMO SKRAISTE | VORUTA.LT

2 Comments

    Greta

    30 gegužės, 2021Reply

    Nelabai turiu ką pridurti apie įrašą, tik noriu pasakyti, kad man labai patinka tavo kūryba. Draugė parodė vieną tavo straipsnį ir nuo to laiko džiaugiuosi, kad radau fema. Sėkmės judant į priekį!

      admin

      30 gegužės, 2021Reply

      Nerealiai 🙂 ačiū! Perduok draugei linkėjimus!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *