Meilė sau, Produktyvumas

Pažadink dykinėtoją savyje!

Esame įpratę tinginystę laikyti netoleruotinu dalyku. Parazitinės tinginystės tikrai nereikia sveikinti, tačiau kartais sau leisti pabūti tinginio pančiu ne tik, kad nėra nusikaltimas, bet net ir reikalinga!  Tačiau pasirodo tingėti nėra lengva, bijome, kad apie mus bus susidaryta nuomonė, jog esame parazitai, kurie tik ir bimbinėja. O kur dar pačių pamėgta saviplaka už tinginystę! Toks savęs plakimas ypač būdingas darboholikams, kuriuos dar ir gana sunku įtikinti, jog ilsėtis būtina.

Kiek tau yra tekę gulėti, nieko neveikti ir jausti tą siaubingą sąžinės graužatį dėl to, kad nieko prasmingo neveiki? Neabejoju, kad ne kartą. Tuomet keliesi iš lovos ir tuoj pat kimbi į darbus, kol vieną dieną ištinka fizinis ir emocinis pervargimas.

Taip nutiko ir man. Mano mėgstamiausias užsiėmimas – dirbti. Žinau, skamba nepatraukliai, tačiau darbas iš tiesų užima didelę mano gyvenimo dalį. Bet persidirbau ir pajutau, jog darosi vis sunkiau rasti jėgų padaryti net paprasčiausius darbus, tokius kaip komentarų peržiūra savo tinklaraštyje. O ką jau kalbėti apie tekstų rašymą ir savo pagrindinį darbą. Net mano kūnas ėmė reaguoti negatyviai į bet kokias užduotis susijusias su darbu. Pagalvodavau apie darbą, tai ištikdavo toks pats pykinimo jausmas, kaip pagalvojus apie degtinės išgėrimą ryte. Be visa to, organizmas ėmė reikalauti vitaminų, kuriuos per laiką pamiršau vartoti. Taigi, privalėjau pasiduoti, priimti ne itin smagią būseną ir leisti organizmui ilsėtis.

Taigi, kaip supratai, save nualinau. Rudenį ir žiemą variau taip stipriai, jog išaušus vasarai nebeturėjau jėgų niekam. Taip nutiko todėl, kad taip ir nesugebėjau išmokti tingėti. Graudu. Per tą nežmonišką lėkimą, rezultatų siekimo visuomenėje taip ir neišmokome pačio paprasčiausio dalyko – tingėti.

Dažnai manome, kad neužsiimdami svarbia veikla tuščiai leidžiame laiką. Esame įsitikinę, kad nuolatos privalome veikti kažką prasmingo, užuot tiesiog leidę sau pažiūrėti per langą, drybsoti ant sofos ar glostyti šunį. Įpratome tikėti, kad per tą laiką kol vaikščiosime pasišvilpaudami aplinkiniai visa galva mus pranoks. Bet ar tai tiesa?

Amerikiečių psichoterapeutė Nancy Coller savo knygoje „The Power of Off“ The Mindful Way to Stay Sane in a Virtual World“ rašo, kad padykinėjimas arba nieko neveikimas yra būtinas maistas mūsų vaizduotei. Tik tuomet, kai padarome pertrauką tarp milijono užduočių, galime išgirsti savo mintis ir suprasti jausmus.

Neturėdami laiko sau, save suvokiame tik per santykį su tam tikra atliekama veikla (kai paklausia, kas tu? dažnas save apibūdiname per profesiją, o juk žmogus daugiau nei viena istorija), kokiu nors objektu ar kitais asmenimis, o likę vieni dažnai jaučiame tuštumą, vienišumą, nusivylimą. Įdomiausia yra tai, kad dykinėjimas, pavyzdžiui, pabuvimas su savo mintimis, kvėpavimu, pokaičio miegas, mėgavimasis saule, šuns glostymas ar tiesiog žiūrėjimas per langą nėra laiko švaistymas. Ne vienas tyrimas yra parodęs, kad tokia veikla yra nepaprastai reikalinga mūsų fizinei bei psichinei būsenai. Žadina mūsų vaizduotę bei motyvaciją, moko džiaugtis kasdieniais, paprastais dalykais, tai reiškia išmokstame itin svarbią gyvenimo pamoką – būti čia ir dabar.

Psichoterapijoje mokausi priimti visas savo emocijas, jausmus, išgyvenimus bei patirtis, tad teko mokytis priimti ir šią „nulis motyvacijos darbui“ būseną. Priėmus šį būvį, pirmiausiai nusprendžiau pasidaryti geležies ir vitamino D trūkumo tyrimus. Pasirodo, nualinau save iki milžiniškos stokos šiems vitaminams (pamoka: rūpinkis savimi dar iki pajaučiant trūkumą, skausmą, pervargimą). Antriausiai, pradėjau domėtis dykinėjimo tema ir kodėl patinginiauti nėra jokia tragedija.

Leisti sau patinginiauti buvo pats geriausias ir išmintingiausias sprendimas šią vasarą. Ėmiau džiaugtis mažais dalykais, leidau sau pabūti su savo mintimis bei jas analizuoti, pastebėjau, kad daugelis jų tiesiog šlamštas atnešantis man nereikalingą nerimą, įsitikinau, kad trumpas pietų pogulis nėra jokia parazitinė tinginystė, bet puikus atsitraukimo būdas ir produktyvumo susigrąžinimas tęsiant dieną, žodžiu, daug nuostabių dalykų teko patirti.

Be visa to, leidus sau būti nenaudinga grįžo noras būti naudinga. Kai tik ėmiau jausti energijos stygių, pradžioje neigiau šią būseną, niekaip negalėjau pripažinti, kad neturiu nei jėgų, nei motyvacijos, todėl ėmiau demonstruoti, jog esu produktyvi, nors tokia tikrai nebuvau. Bijojau sau ir kitiems pripažinti, kad šiuo laiku esu nenaudinga, juk būti tokiam, nors ir trumpam, nusikaltimas! Tokia mąstymo klaida vedė man link dar siaubingesnio išsekimo.

Tos kelios savaitės su „nulis motyvacijos darbui bei jėgų nebuvimo“ būsena mane išmokė leisti sau pamiegoti pokaituko, pasigaminti sau ledų ir drybsoti lovoje žiūrint į knygų lentyną, mėgautis vasara ir svarbiausia, nesiplėšyti ir nesidemonstruoti, kokia esu produktyvi.

To turėtume išmokti visi. Turėtume pagaliau suprasti, jog gyvenimas yra vienas, kurio viso neverta atiduoti tik darbui. Savirealizacija yra nuostabus ir beprotiškai reikalingas žmogui dalykas, bet vien tik tam paskirti savo gyvenimą nėra prasmės. Turime išmokti džiaugtis mažais dalykais, kurie nutinka leidžiant sau dykadieniauti. Juk saldu pasidaro ir kūnui, kai popietės metu truputį užsnūstame.

Mokykis dykadieniauti ir kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *