Lyties stereotipai, Meilė sau

Kodėl moterų savivertė tokia menka?

1936-ųjų birželį tauragiškiai niekaip negalėjo atsistebėti reginiu, kuris drumstė jų akis. Iš lėktuvo iššokusi su parašiutu žmogysta pasirodė esanti moteris! Pirmomis reginio akimirkomis vietiniai nenorėję tuo patikėti ką mato, vėliau ėmę reikšti džiaugsmą pasišūkavimais! Jie pirmą kartą savo akimis pamatė Lietuvos tarpukario aviacijos legenda tapusią Antaniną Liorentaitę besileidžiančią iš žydrųjų padangių parašiutu.

Lietuvos aeroklubo žurnalas „Lietuvos sparnai“ štai kaip aprašė šį įvykį: „Nusistebėjimą žiūrovams sukėlė panelė Antanina Liorentaitė, iššokdama iš lėktuvo su parašiutu. Pradžioje žiūrovai net nenorėjo patikėti, kad tą drąsų žygį atliko moteris. Tačiau tauragiškiai netrukus įsitikino, kad tai tikrai moters žygis ir karštai sveikino pirmąją Lietuvos moterį, iššokusią parašiutu.“

Iki XX a. 4 dešimt. moteriškų vardų Lietuvos aviacijoje su žiburiu nerasi. Iš atminties kyla Antano Gustaičio žmona, moteris pirmoji Lietuvoje pakilusi sklandytuvu, Izabelė Plyčiūtė-Baleišienė, pirmoji moteris įvaldžiusi akrobatinius skrydžius ir žinoma Atanina Liorentaitė. Antanina gerai žinoma Lietuvos aviacijos istorijoje, kuri aktyviai skraidžiojo padangėmis tarpukariu. Lakūnei sėkmingai pavyko įsilieti į tuometinę aviacijos vyriškąją kompaniją. Ji puikiai išmanė techniką, ji daug dirbo, buvo ryžtinga, drąsi, mėgstanti pasiginčyti ir nepritarti kitų nuomonei, jei to prireikdavo.

Kodėl tekstą pradėjau nuo Antaninos? Tokie bruožai, kaip ryžtas, drąsa, nesistengimas įtikti bei patikti kitiems žymi šios moters aukštą savivertę. Kai mano savivertė ima klibėti imu į rankas moterų biografijas. Šios moterys vaizduotėje man primena, kad mano savivertė yra aukšta ir nėra nieko, ko negalėčiau veikti, padaryti ar mylėti šiame pasaulyje.

Nė vienas žmogus šioje Žemėje nėra bevertis. Deja, bet moterų savivertė yra menka ir dėl to, turime sunerimti. Mes, kaip visuomenė, vis užduodame skandalingus klausimus, tai kur tos moterys slepiasi, kodėl jų daugiau nesiima vadovaujančių pozicijų, kodėl jų vis dar per mažai parlamente, kodėl jų stingame inžinerinėse srityse ir t.t.? Jeigu norime atsakymo, manos galva, turėtume pasigilinti į moterų savivertės klausimą.

Taip taip, žinau, turime daug moterų baigusių aukštuosius, taip taip, dabar dažniau nei bet kokiais kitais laikais sutiksi moterį užimančią vadovaujančią poziciją. Bet vis dar vadovo pozicijoje vyrą sutiksime dažniau, nei moterį, o ir vyrų atlyginimai yra aukštesni, nei moterų, už tą patį darbą. Taip yra nutikę todėl, kad vyrų savivertė yra aukštesnė nei moterų.

Tad ar gali būti taip, kad taip esame prisidirbę kaip kultūra, jog sudirbom moterų savivertę? Gali.

Buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 985 tūkst. vyrų ir moterų, amžiaus 16-45 m., iš 48 šalių. Duomenys rinkti nuo 1999–2009 metų, šio tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti ar lytis lemia žmogaus savivertę. Tyrimas parodė, jog visame pasaulyje moterys dažniau kenčia nuo menkos savivertės, nei vyrai. Tyrėjai pastebėjo dar vieną įdomų faktą – moterų gyvenančių Vakaruose, išsivysčiusiose, turtingose šalyse savivertė buvo žymiai menkesnė, taip pat ir savivertės lygio  skirtumas didesnis tarp vyro ir moters, nei tose šalyse, kurios mažiau išsivysčiusios, vargingesnės, kuriose labiau telkiamas dėmesys ne individualumui, o bendruomenei, ko Vakaruose pasigendame.

Žinau, mintis – moterų savivertė yra menka – generalizuoja. Todėl noriu pasakyti, kad šiuo tekstu nesiekiu teigti, jog moterys negali turėti aukštos savivertės ar vyrų nekankina mažos savivertės problemos. Tačiau tyrimai rodo, kad vis tik dažniau moterys susiduria su savivertės, savigarbos menkumu.

Taigi, ar didžiuojiesi savimi? Ar gali savo laimėjimu (kad ir koks jis bebūtų) pasidžiaugti su savimi ir prieš kitus? O gal tau vis tik reikia patvirtinimo iš kitų, kad tau tikrai sekasi ir esi kieta? Ar jautiesi esanti verta to laimėjimo, kurį pasiekei savo rankomis? Jei šie klausimai glumina, tikrai siūlau pavaišinti save arbata, prisėsti ant kėdės su savimi ir drąsiai klausti, ar tu ir tavo savivertė eina koja kojon į priekį?

Menkos savivertės šaknys

Nieko naujo turbūt nepasakysiu, bet medijos skleidžiama žinutė apie tobulus moterų veidus, kūnus, drabužius mums piktybiškai į galvą sugrūdo mintį, kad kai būsime tokios, kaip tos ant žurnalų viršelių ar reklamose, tik tada būsime šio to vertos. Išleidžiame krūvas pinigų suknelėms, kremams, veido kaukėms ir bala žino dar kam tik todėl, kad pastiprintume savo vertę. Tai reiškia, kad bandome nusipirkti savivertę, nors akivaizdu, jog giluminis savo vertės pajautimas neturi nieko bendro su išore.

Antra, mes buvome ir esame auginamos kitaip nei berniukai. Berniukai nuo pat mažumės yra auklėjami uždirbti pinigus, konkurencijos, nebijoti iššūkių. Mergaitės auklėjamos antraip, jos privalo būti mergaitiškos, neišsišokančios, auginamos tikslui sukurti šeimą, mokinamos būti švelniomis, jautriomis, empatiškomis, tobulomis. Todėl, kai suaugusios gauname pasiūlymą kandidatuoti į naują, neblogą darbo vietą imame savimi abejoti, nesiryžtame žengti žingsnio pokyčių link. Taip atiduodamos tą naują, neblogą darbo vietą vyrui, kuris būnant berniukas buvo auklėjamas drąsos bei ryžto, tad dėl naujų siūlomų pareigų savimi abejoja mažiau.

Arba trečia, pradedame įrodinėti savo pasiekimais, kad esame tikrai vertos būti šiame pasaulyje. Jeigu atvirai, nesu iki galo tikra iš kur yra atėjęs noras pas moteris įrodinėti savo vertę. Manyčiau, kad vis tik vaikystėje įpratome pirmiau padaryti kažką ir tik tada pelnyti meilę. Dabar, mums suaugus nesąmoningai atkartojame tą patį vaikystės modelį, bandome padaryti kažką, jog pelnytume kitų pripažinimą bei meilę. Taip beįrodinėdamos nusivarome nuo kojų. Nors turbūt suprantame, jog savivertės nepavyks užsitarnauti darbu ar pasiekimais. Be abejonės, pasiektas tikslas ar pasiekimas atneš džiaugsmą, pasitenkinimą, bet ne ilgalaikę laimę. Tai, kodėl vis tiek bandome savo vertę grįsti darbais? Nenoriu pasakyti, kad svajonių bei tikslų derėtų atsisakyti, dievaži, tikrai ne! Tačiau verta savęs paklausti, kodėl aš siekiu to tikslo?

Buvo laikas, kai tikslų siekdavau dėl to, kad iš vyro, kurį buvau pamilusi, sulaukčiau meilės atgal. Maniau, kad jeigu užkopsiu į karjeros viršūnę jis supras, kokią nuostabią bei fantastišką šalia moterį turįs ir tada jau tikrai galėsime niurkytis meilės burbuluose!

Tikslus pasiekiau, meilės iš jo ne. Dėkoju jam už tai, kad įrodžiau sau, kad vis tik galiu pasiekti bet ką, ko tik užsimanau. Dėkoju ir už tai, kad pasiekus viską ko norėjau supratau, kad iš tiesų  jo nemylėjau ir nemyliu, bet ir savęs nesugebėjau pamilti. Jaučiau, kad sparčiu žingsniu žygiavau į emocinį ir fizinį išsekimą, todėl sustojau ir paklausiu savęs, kodėl visa tai darau? Ar dėl to, kad tai tikrai mano svajonės ar dėl to, kad siekiu jam įrodyti savo vertę? Po šio užduoto klausimo sau ir ne ilgai trukus suradus atsakymą su tuo vyru nutraukiau bet kokį bendravimą. Tai buvo milžiniškas žingsnis meilės sau link.

Savivertės negalima pagrįsti nei išvaizda, nei kitų meile, nei šlove, nei uždirbtais pinigais. Savivertė yra meilė sau iš esmės. Mano savivertė buvo menka ir dabar dar kartais sukliba, tačiau, kai palikau užnugaryje toksiškus santykius ir aš juos pati užbaigiau, ir gana griežtai, supratau, jog mano savigarba bei savivertė atsistato. Nors ir buvau pasiekusi nemažai (pasiekimus kiekvienas vertiname skirtingai), nors ir turėjau daug gražių drabužių, nors ir sulaukiau komplimentų, jog atrodau nuostabiai nejaučiau tokio didžiulio pasitikėjimo savimi, kaip būtent išėjus su trenksmu iš santykių, kuriuose buvau nevertinama. Nes stovėjau už save, už savo principus bei vertybes.

Savivertė ateina iš vidaus. Tai reiškia, kad moteriai nereikia išorinio patvirtinimo tam, kad ji jaustųsi gerai. Moteris su aukšta saviverte žino, kad viskas su ja yra gerai. Ji pasitikinti savimi, ji užsiima savistaba (pavyzdžiui, savo minčių stebėjimu ir ką apie save kalba sau bei kitiems), ji žino savo stiprybes bei silpnybes. Ir savo silpnybių bei stiprybių nesikuklina, nesigėdi, o kaip tik, nori jomis dalytis su šiuo pasauliu. Bet tai nereiškia, kad moteris su aukšta saviverte nenori augti, nieko panašus. Ji suvokia, kad aukšta savivertė – viso gyvenimo procesas. Bet viskas gerai, ji supranta, kad nėra tobula ir žino, kad tokia neprivalo būti, todėl tobulumo siekį tiesiog paleidžia. Ji supranta, kad niekas šiame pasaulyje neprivalo būti tobulas.

Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *