Lyties stereotipai

Ar kolektyvinė trauma mus vis dar veikia?

Tam, kad gebėčiau iš esmės suprasti mūsų šalyje homofobijos gyvavimo priežastis suvokiau, jog paviršutinišku žvilgsniu į homofobiją negaliu žvelgti ir atsakymo privalau ieškoti istorijos lapuose. Jei atvirai ilgai ieškoti atsakymo nereikėjo. Dažnai, juk sakome, kad sovietmetis pagadino reikalus. Mano galva, sovietinė okupacija ne tik, kad pagadino reikalus, bet ir įtaisė mūsų valstybės piliečiams kolektyvinę traumą, kuri nesigėdydama gadina orą iki pat šių dienų.

Liepos pradžioje  perskaičiau Norberto Černiausko knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Iš autoriaus minčių supratau, jei ne tos sumautos okupacijos dabar būtume antroji Šveicarija. Na, nesu tikra ar būtume antroji Šveicarija, tačiau sau leidau nekukliai pasvajoti. Bet kokiu atveju, visi su pavydu Šveicarijai suprantame, kad netapome tokia kaip ji ir vietoj to ne savo noru įgijome kolektyvinę traumą.

Tekste kalbėsiu apie antrąją sovietų okupaciją. Ją pasirinkau ne šiaip sau, o todėl, kad nemaža dalis žmonių, kurie jaučia neapykantą homoseksualiems žmonėms yra būtent tie asmenys, kurie gyveno antrosios sovietinės okupacijos metais (antroji sovietų okupacija – 1944/45-1990).

Tad, kas ta kolektyvinė trauma?

Pagal VU prof. Danutę Gailienę, kolektyvinė arba istorinė trauma nutinka tada, kai sukrėstas ne žmogus, o visuomenė, visi jos nariai. Kas sukrečia visuomenę? Tai įvykiai, kurie iš pagrindų pakeičia visuomenės sanklodą. Tokių sukrėtimų pavyzdžiai yra karai, okupacijos.

Tai, kad ilgi sovietmečio metai mus sutrikdė kaip visuomenę abejonių nekyla, o apibūdinimų kaip sukrėtė ir išblaškė – apstu. Tekste paliesiu tik vieną aspektą, tai homosovieticus – sovietinis žmogus. Homosovieticus yra ne kas kita, kaip kolektyvinės traumos atspindys, kuris vis dar veikia mūsų visuomenėje ir kas svarbiausia, jis veikia mus, jaunimą. Todėl būtų kvaila nekreipti į juos dėmesio.

Pasiaiškinkime, kas yra tas homo sovieticus. Kaip jau minėjau, homo sovieticus – sovietinis žmogus, kuris nuo pat gimimo iki mirties buvo kryptingai auklėjamas taip, kad jis taptų tokiu kokiu reikėjo sovietinei valdžiai. O tą padaryti nebuvo sunku, mat buvo auklėjamas prižiūrint, kad nenukryptų nuo sumanytų normų. Žinoma, toks žmogus buvo izoliuojamas nuo išorinio pasaulio, kuris, pasak sovietinių pramanų, galėjo padaryti neigiamą įtaką. Na tai taip ir gavosi, kad nei sekso, nei gėjų SSRS nebuvo, tai egzistavo tik supuvusiuose vakaruose. Veikale „Homo Sovieticus: Pilko ir pliko žmogaus portreto bruožai laisvėjančios Lietuvos spaudoje“, perskaičiau, kad homo sovieticus yra būdinga „civilizacinė nekompetencija“, tai reiškia, kad šiems žmonėms sekasi sunkiau prisitaikyti prie civilizacijos atneštų pokyčių:

„Taip, homo sovieticus paverčiama parankia kliše žmonių grupei „orientalizuoti“, mat šie nusakomi kaip kiti, neprisitaikantys prie socialinio ir kt. gyvenimo pokyčių, apsunkinantys civilizuotos visuomenės dalies gyvenimą savo sovietinės mąstysenos palikimu – tai ne žmonės, turintys problemų, o žmonės, esantys problema.“

Nėra sunku suprasti, kodėl dabartiniam žmogui riebiai paragavusiam sovietinės košės yra sunku pripažinti LGBT. Žinoma, ne absoliutinu. Ne visi sovietmečio ragavę žmonės tapo homofobais.

Be visa to, homo sovieticus yra tas, kuriam sudėtinga atsirinkti informaciją. Didžiąją jo gyvenimo dalį vienintelė informacija buvo pateikiama ant lėkštutės. Sumanęs kvestionuoti sovietinę tikrovę, netrukus galėjai sulaukti skambučio į duris ir ant lėkštutės padėtos garuojančios bausmės. Tokiam žmogui yra kur kas lengviau pateikti bet kokią ir iš bet kur paimtą informaciją, kaip grynų gryniausią tiesą apie bet ką:  apie vakcinas, apie sorošinius, apie Bill‘ą Gates‘ą ir žinoma, apie LGBT.

Ne saldus gyvenimas, tiesa?

O ką jau kalbėti apie homoseksualumą Lietuvoje, sovietmečiu. Apie tai kalbėti niekas nekalbėjo, tačiau visi žinojo, kad homoseksualių žmonių tikrai yra. Ar žinojote, kad Lietuva buvo dėkinga šalis ta prasme, kad tarybiniais laikais čia buvo vyrų pliažai? Kas tais laikais buvo neįprasta visoje SSRS. Tad daug homoseksualių ar biseksualių žmonių iš visos Sovietų Sąjungos vykdavo į mūsų pajūrį. Tad taip mūsų Baltijos pajūris tapo susipažinimų vieta šiems žmonėms.

Deja, bet visais kitais atžvilgiais Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, homoseksualiems žmonėms nebuvo saugu. Sovietmečiu homoseksualioms poroms viešai pasirodyti arba viešai pasisakyti, jog esi homoseksualus ne tik, kad nebuvo galima, bet ir pavojinga. Smurtautojai žinojo, kad gėjus negalės nueiti į policiją ir pranešti, kad buvo sumuštas, mat taip reikės prisipažinti, jog esi homoseksualus, taigi vadinasi beteisis. Tuo naudodamiesi smurtautojai mušdavo, o kartais net ir nužudydavo žmogų kitokios orientacijos nei jie patys.

Liūdna, tačiau dabar galime po truputį suprasti ir homo sovieticus. Nors homofobijos nepateisinu, tačiau suprasti, kodėl tiek daug neapykantos yra skleidžiama konkrečiai gėjams galima suprasti. Jie užaugo mokydamiesi visai iš kitokių pavyzdžių, nei mes! Iki pat 1993 metų Lietuvoje egzistavo sovietinis Baudžiamasis kodeksas, kuriame už vyro santykiavimą su kitu vyru buvo numatyta trijų metų laisvės atėmimo bausmė! Su homoseksualiais asmenimis ta tikrąją žodžio prasme buvo susidorojama. Todėl dabartiniam homo sovieticus atrodo normalu, jog homoseksualūs žmonės turėtų vis dar būti beteisiai. Suprantu, kad apgailėtina taip manyti, bet taip yra.

Ar tarp jaunų žmonių nėra homofobų? Žinoma, yra. Tačiau tokiu atveju dažniausiai vis tiek reikia žvelgti į tėvus, kurie augo būtent sovietmečiu. Ta kolektyvinė trauma, kurią mums įtaisė sovietmetis, velkasi iš paskos. Ir nepritariu minčiai, kad kai išmirs sovietmečiu gyvenę žmonės tuomet Lietuva išsivalys ir bus tolerantiškesnė. Lietuva gali būti tolerantiškesnė ir dabar su čia gyvenančiais visais, tik svarbiausia, mano galva, yra švietimas.

Turiu pripažinti, kad ir mes jauni, turime neapykantos homofobams. Bet neapykanta gimdo neapykantą, o tai nesprendžia problemos. Tik bandydami suprasti, kodėl dalis visuomenės yra homofobiška ir siaubingai netolerantiška, galėsime pradėti spręsti problemą iš pačios jos šaknų.

Tad švietimas, žmonės, švietimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *