Meilė sau

Ką būčiau norėjus žinoti, kai buvau dvidešimtmetė?

Rugpjūčio 11 dieną aš trisdešimtą kartą gimiau! Jei atvirai, kai buvau dvidešimties metų, su siaubu laukiau trisdešimtmečio ir maniau, jog su lyg ta diena kai sueis šitiek metų būsiu sena, sukriošus ir niekam nereikalinga merga. O nutiko atvirkščiai. Dar niekada kaip dabar, jaučiuosi graži, dar niekada kaip būtent dabar jaučiuosi savimi pasitikinti, gebanti mylėti, duoti ir priimti. Turbūt moteriai iš tiesų nutinka kažkas nuostabaus sulaukus trisdešimties. Kai tik suėjo šie stebuklingi metai aukštesniųjų jėgų prašiau, kad duotų tik daugiau ir daugiau metų!

Jaučiuosi dabar iš tiesų daugiau žinanti, nei tada, kai turėjau vos dvidešimt metų. Bet vis pagalvoju apie tą Mariją ir taip norisi ją apkabinti ir padėkoti, jog jos patirčių dėka esu čia, kur esu. Nuėjau ilgą kelią, kuris mažų mažiausiai buvo banguotas ir skylėtas. Taip prisimindama tą jaunutę Mariją pagalvojau, ką aš jai norėčiau pasakyti dabartiniu savo protu? Kokias pamokas jai pravesčiau?

Mezgant santykius atidžiai stebėk raudonas vėliavas

Dvidešimtmetė Marija raudonas vėliavas laikė meilės išraiškomis. Man daugelį metų atrodė normalu, kai vaikinai elgdavosi su manimi niekingai. Nekaltinu jų. Tai buvo mano bėda, jog niekaip negalėjau sau pripažinti, jog esu ypatinga tiesiog tokia, kokia gimiau ir esu. Be visa to buvau save įtikinusi, kad vis tiek mane paliks, todėl raudonas vėliavas visais įmanomais būdais atsisakydavau pastebėti. Taip visą savo energiją atiduodavau kažkam kitam, o sau jos pasilikdavau taip mažai, kad kartais būdavo sunku pakilti iš lovos. Todėl dabar žinodama, kiek jėgų pareikalauja raudonų vėliavų ignoravimas, jaunutei Marijai norėčiau pasakyti, kad jas pamačius tuoj pat neštų kudašių. Kuo tolyn, tuo geriau.

Tavęs pakanka, todėl nereikia prašyti meilės

Ši pamoka – kertinė. Kai suvokiau, jog manęs pakanka, nesvarbu kiek nuveikčiau ar nenuveikčiau per dieną, ar mane atstums vyras ar ne, ar vadovas su manimi pasielgs sumautai, manęs vis tiek pakanka. Todėl neprivalau niekam įrodinėti, jog yra kitaip. Mano gyvenimas iš esmės ėmė keisti tada, kada suvokiau, jog manęs užtenka. Būtent tada man pradėjo sektis gyvenime, nes su savęs pakankumu ateina ir kita mintis: aš esu verta visų šio pasaulio gėrybių ir gausos. Manęs pakanka.

Tu esi savo gyvenimo kūrėja

Tiesą pasakius tai supratau visai tik nesenai! Kone visa savo gyvenimą maniau, jog kiti žmonės ar aplinkybės sukurs mano gyvenimą. Na, su tokiu požiūriu taip ir leidau kitiems kurti mano gyvenimą, buvau vedina aplinkybių, bet ne savo norų ar tikslų. Na pavyzdžiui, man parašydavo koks vaikinas ir mesdavau visus darbus, bėgdavau susitikti. Nors galbūt tas darbas, kurį dirbau buvo nepaprastai svarbus mano svajonėms įgyvendinti. Taip savo pačios gyvenimo nelaikiau svarbiu, bet kažkieno kito sudievindavau. Negerai, taip neturėtų būti. Juk gyvename vieną kartą, kodėl jį švaistyti gyvenant kitų gyvenimą, o ne savo?

Šios pamokos mano gyvenime yra svarbiausios, kurias būčiau norėjus įsisąmoninti dar būdama visai jaunutė. Tačiau to padaryti būnant dvidešimt kelių nepavyko. Bet žinai, nesigailiu, kad jų nežinojau tada ir nejaučiu jokio nusivylimo. Tikiu, kad taip turėjo būti. Tikiu, kad tik dabar galėjau įsisąmoninti ir priimti šias pamokas. Nes tik taip galiu žengti į naują dešimtį, kurį jaučiu gyvensiu taip, kaip visada svajojau ir tik dėl to, kad iki šios dienos pridariau klaidų iš jaunystės nežinojimo.

Ačiū sau, kad klydau. Ačiū sau, jog suklydus niekada nenustojau tikėti. Tikėti savimi.

Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *