Lyties stereotipai

Velniai griebtų, esame siaubingai lytiškai neraštinga visuomenė

Peržvelgus atnaujintų Bendrųjų programų projektus, supratau vieną: mes ir toliau mokinius užversime begaline informacija. Susitelkdami į akademines žinias, pamirštame vieną svarbų dalyką – kaip mokinius paruošti gyvenimui? Jeigu mokytojas sumanus, pasinaudodamas tomis pačiomis žiniomis, ugdys mąstantį, atkaklų, siekiantį tikslų, gebantį dirbti komandoje žmogų. Nuostabu! Bet, ar atrandame vietos žmogaus tapatybės klausimui? Ar atrandame laisvos vietos pamokoje įsivardinti jausmą, kurį jaučia mokinys? Ar atrandame vietos kalbėti apie seksualumą, biologinę bei socialinę lytis? Ar atrandame vietos mokyti mokinį kurti pozityvų santykį su savimi ir kitais?

Kai aš mokiausi mokykloje, užvis labiausiai pasaulyje reikėjo išmokti spręsti lygtis, perskaityti „Baltą drobulę“, „Altorių šešėlį“ (beje, puikūs kūriniai), išmanyti priežastis, dėl kurių prasidėjo karai ir visa kita, kas reikalavo išmokimo mintinai. Buvome orientuoti į teisingų atsakymų paiešką, bet tikrai ne į tai, kaip pavyzdžiui, saugumas santykiuose yra svarbiau už „chemiją“ ir drugelius skraidančius pilve.

Lytiškumo ugdymui niekada nebuvo skirta pakankamai dėmesio. Nekaltinu savo mokytojų, jie užaugo sovietinėje sistemoje, kai toks dalykas, kaip lytiškumo ugdymas, neegzistavo. Tad mano laikais, tokių specifinių žinių mokytojas galėjo ir neišmanyti.

Nekaltinu ir dabartinių mokytojų, kurie neatsiverčia lytiškumo ugdymo programos. Jų krūviai vis dar milžiniški. Milžiniški! Na nebent, tu Astra Astrauskaitė ir tavo pagrindinis krūvis yra sukelti apverktiną mitingą bei darytis gėdą kavinėse, kai padavėja prašo galimybių paso, o tu imi grasinti teismu. Taigi, nekaltinu tų mokytojų, kurie išties sunkiai dirba, mokydami mūsų vaikus. Mano galva, mokytojai yra vieni rūpestingiausių žmonių mūsų visuomenėje. Didžiausia problema yra pasenusi pati švietimo sistema, kurioje tenka dirbti mokytojams. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad per pastaruosius dešimtmečius švietimo sistema keitėsi mažiausiai ir ji, kad ir kaip bebūtų, neparuošia mūsų gyventi nūdienos pasaulyje. Kelionių į kosmosą, elektromobilių akivaizdoje, mūsų švietimo sistema kelia snaudulį ir pančioja kojas.

Kitas dalykas, lytiškumo ugdymo permesti tik ant mokyklos pečių – nelegalu. Iš esmės, šį ugdymą turime prisiimti mes visi, kaip visuomenė. Tai reiškia, kad turime ugdyti save ir skirti dėmesio jaunimui kalbant apie lytiškumą.

Kodėl? Todėl, kad esame siaubingai lytiškai neraštingi ir mindžikuojame vietoje su žmogaus teisėmis bei mūsų visų geresniu emociniu gerbūviu. Netikite? Štai įrodymai: įtikėjome mitais apie gėjų propagandą ar dar geriau, kad gėjai atiminės vaikus. Įtikėjome mitu, kad moteris turi vienintelę užduotį – gimdyti vaikus ir pasirūpinti tinkamai vyru. Patikėjome mitu, kad vyrai privalo būti tvirti, nejaučiantys, o būnant šalia verkiančio vyro jaučiame nepakeliamą diskomfortą. Šie ir daugelis kitų mitų tik ir įrodo, kad lytiškumo temose nesigaudome.

Lietuvos žmonės dėl lytinio švietimo stokos nesuvokia, kas yra biologinė lytis, socialinė lytis ir nebūtinai supranta, kas yra lytinė tapatybė. O lytiškumo tyrėjai ar mokytojai bandantys paaiškinti, jog mūsų pasaulyje būna visaip, yra apšaukiami moralės ar šeimos griovėjais, iškrypėliškumo gynėjais, sako Aušrinė-Marija Pavilionienė.

Mano supratimu, lytinis raštingumas išlaisvina. Išlaisvina nuo dogmatiško, religinio požiūrio, kuris siaurina pasaulio matymą, žmogaus teises. Neraštingumas šioje srityje tapo mūsų visuomenės vėžiu, kuris pasireiškia neapykanta kitam žmogui.

O štai, ką kokybiškas lytiškumo ugdymas gali garantuoti:

Kokybiškas lytiškumo ugdymas įgalina žmogų kurti pozityvų santykį su savimi. Tai reiškia, kad toks žmogus gebės kurti sveikus santykius ir su kitais. Neabejoju, kad teko girdėti jau mada tapusią frazę – kol nepamilsi savęs, tol nesugebėsi mylėti kito.

Kokybiškas lytiškumo ugdymas padeda suprasti, jog šeimų yra įvairių. Ir nebūtinai santuoka yra svarbiausias pamatas šeimai kurti. Darnus santykis, grįstas meile bei pasitikėjimu – tvirčiausias pamatas šeimai sukurti.

Kokybiškas lytiškumo ugdymas remiasi mokslu, ne mitais. Tai reiškia, jog toks ugdymas padeda suvokti, kad žmonės gimsta įvairių lyčių. Visuomenės negali būti suskirstytos stereotipiškai tik į moterį ir vyrą. Šis pasaulis yra per ne lyg įvairus, kad šitaip save susiaurintume. Kuo labiau plėsime savo pasaulėvaizdį, tuo tolerantiškesni tapsime.

Kokybiškas lytiškumo ugdymas gali užtikrinti, kad trylikamečių mamų sumažės. Seksualinės prievartos taip pat.

Kokybiškas lytiškumo ugdymas užtikrina galimybę suvokti, jog pyktis, liūdesys, kančia, nusivylimas, apmaudas, gėda – leistini jausmai žmogui. Tai reiškia, kad lytiškumo ugdymas drąsina išbūti su visais patiriamais jausmais, o ne dėti į krūmus, pirmai pasitaikiusiai progai.

Kokybiškas lytiškumo ugdymas gali padėti žmogui suprasti, jog gyvenimo kūrėjas yra jis. Vadinasi ir už savo laimę esi atsakingas tik pats. Ne valdžia, ne gėjų nebuvimas visuomenėje, ne mylimasis ar mylimoji, bet tu pats.

Kokybiškas lytiškumo ugdymas gali mokyti mylėti be skausmo.

Šis sąrašas nėra baigtinis, mat pati lytiškumo ugdymo programa yra plati. Ne su viskuo, kas ten parašyta sutinku. Bet dievaži, suraskime laiko bent jau atsiversti ją ir pradėti mokytis bei mokyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *