Meilė sau

Įgyvendinti pažadai sau – kelias link pasitikėjimo savimi

Juk visi, užvis pasaulyje, trokštame, kaip įmanoma tvirčiau pasitikėti savimi. Mat pasitikėjimas savimi pažeria pritrenkiančių rezultatų: įgalina mus siekti sėkmės (pagal savo sėkmės matą), suteikia galimybę megzti santykius, leidžia drąsiai lipti į sceną ir prieš milžinišką auditoriją išsakyti savo mintis. Trumpiau tariant, pasitikėjimas savimi yra išties šaunus dalykas!

Tačiau, kaip stiprinti pasitikėjimą savimi?

Apie tai jau esu rašiusi tekstą, kurį paskaityti gali čia.

Šį kartą norėčiau aptarti kitą svarbų elementą pasitikėjimui savimi sutvirtinti – sau išsikeltų pažadų ištesėjimas. Jeigu turime susiformavusį įprotį netesėti pažadų sau, gali kristi mūsų savivertė. Tokiu atveju, kaipmat paskubomis išlenda vidinis kritikas su kuriuo įsileidžiame į bespalves kalbas, o šis savo ruožtu suskumba priminti, jog ir vėl neišbėgai pabėgioti, nesilaikei sveikos mitybos taisyklių, išleidai pinigus, kuriuos prisiekei taupyti ir pan. O tokios vidinio kritiko kalbos, savivertės nesutvirtina. 

Tik nepradėk savęs smerkti už pažadų netesėjimą! Praeityje ir aš pažadus sau laužydavau. Tai erzino. Nes tai tik rodė, kad su savimi elgiausi, kaip su pačiu nesvarbiausiu žmogumi, kurio pažadai yra nereikšmingi! Viskas pasikeitė tada, kada pavargau nebemylėti savęs. Suvokiau, kad meilės sau sudėtinė dalis – laikymasis duoto žodžio, visų pirma, sau ir antra, savęs nesmerkimas, jeigu sulaužai pažadą prieš save. 

Bet vis tik, kodėl sulaužome duotą žodį prieš save ir, kaip pagaliau pažadus ištesėti? 

Per dideli lūkesčiai

Juos dažniausiai išsikeliame nerealistinius. O kai tokie lūkesčiai yra nepateisinami – nusiviliame. Taip ir su pažadais sau. Pavyzdžiui, išsikeliame sau pažadą/lūkestį keltis kiekvieną rytą 6 val. Atrodo, juk nesunku prabusti anksti ryte! Tačiau nesunku yra tik tiems, kurie visą gyvenimą ar bent jau kurį laiką, kėlėsi vos tik saulei pakilus. Pavyzdžiui, aš užaugau tokioje šeimoje, kurioje visi mėgome prabusti su pirmaisiais giedančiais gaidžiais. Mano tėtis jau 4 val. ryte skaito knygą! Bet tie, kurie mėgsta naktinėti iki 2 val. nakties ir dėl to, miegoti ilgiausias valandas ryte, natūralu, jog prabusti net ir 7 val. ryto gali tapti iššūkiu, o ką jau kalbėti apie 6 val.! 

Tokie naktinėtojai pasižadėję sau pakilti iš lovos 6 val. ryte, greičiausiai nepakils arba gal ir pavyks tai padaryti, tačiau įpročio statybas netrukus sustabdys. Taigi, tikslas buvo pasmerktas sugriūti nuo pat pradžių, nes lūkestis išsikeltas per didelis. 

Todėl, kad nustotume mindžikuoti vietoje įvykdant pažadus sau, reikėtų juos įgyvendinti palaipsniui. Gal vertėtų pradėti nuo to, kad atsikelsite iš lovos 15 min. anksčiau ir susitarsite su savimi, jog nenaktinėsite ilgai? 

Apie lūkesčių sukeliamą melancholiją taip pat esu rašiusi tekstą. Jį paskaityti galite čia. 

Atidėliojimas 

Kita priežastis, kodėl nesilaikome duoto žodžio – savo pažadų atidėliojimas. Žmonės linkę atidėlioti ir nesivadovauti auksine taisykle – „velniai griebtų, tiesiog padaryk tai dabar.“ 

Žinoma, kartais atidėliojame ištesėti pažadus ir kitiems. Tačiau turiu įtarimą, kad vis tik dažniau prokrastinuojame su pažadais sau. Netikite? Kiek kartų teko pasakyti sau: pradėsiu bėgioti nuo pirmadienio? Pradėsiu rašyti tekstą rytoj? Ai, pirmadienį paskambinsiu vadovui pasikalbėti apie atlyginimo padidinimą? 

Turbūt ne kartą yra tekę prisigalvoti pasiteisinimų daugiau, kodėl nedaryti vieno ar kito, nei šuo turi blusų. Tokiais momentais svarbiausia yra nekaltinti savęs ir neteisti už tai, nes atidėlioja VISI ŽMONĖS. 

Tokiais atvejais (nors visais atvejais), sąmoningumas padeda save naviguoti. Visai neseniai teko skaityti straipsnį, kuriame psichologė patarė – kaskart pagavus save atidėliojant, tai užfiksuoti užrašų knygelėje. Nors pati šios praktikos nenaudoju, tačiau suprantu jos vertę. Ant popieriaus lapo aiškiau pasimato problema. Svarbu prie to paties dar ir paklausti savęs: kodėl atidėlioju? Gal bėgiojimą atidėliojate ne dėl to, kad jaučiatės pavargę, o dėl to, kad erzina žmonių žvilgsniai, kurių apstu parke? 

Prisipažinsiu, aš tų žvilgsnių pakęsti negaliu! O ir bėgioti man smagiau tuomet, kai parke ramybė rusena, o ne tada, kai dešimtys bėgikų skuodžia pro mane. Deja, bet kuriam laikui, tai nulėmė mano prokrastinaciją bėgiojimui. Kadangi bėgioti man labai patinka, teko susitikti akistatoje su savimi ir paklausti: kas yra tokio, kas mane stabdo vėl apsiauti bėgimo batelius ir skuosti parko takeliais? Kai sau įvardinau tikrąsias priežastis, kad ir kokios jos pasirodytų kvailos aplinkiniams, nustojau atidėlioti. Pasiryžau bėgioti anksti rytais, kai visas parkas priklauso tik man bei mano šuniui ir, kai galima sutikti vos vieną kitą, prabėgantį bėgiką. Tai, juk žymiai geriau, nei išvis nebėgti. 

Taigi, nebūkite sąmoningų sprendimų šykštuoliai ir pabandykite dabar pat įsivardinti priežastį, dėl kurios atidėliojate. 

Daugiau patarimų, kaip nustoti atidėlioti rasi čia. 

Vienas pažadas, vienu metu

Ar negali būti taip, kad pasižadėjote sau per daug pažadų? Kartais, sekmadienio vakarą sau sakome: viskas, užteks, nuo rytojaus pradėsiu medituoti kiekvieną rytą po 10 min., bėgioti tris kartus per savaitę, skaityti knygą po valandą, kiekvieną mielą dieną! Tokius grandiozinius pažadus įgyvendiname maksimum savaitę. Nors jau savaitės pabaigoje jaučiamės demotyvuoti. 

Viena vertus, vienu metu kelis pažadus galime įgyvendinti, tačiau svarbu, kad jie būtų pamatuoti. Jeigu norisi medituoti, gal vertėtų pradėti nuo 3-5 min., kiekvieną rytą, o ne nuo 10 min.? Jeigu bėgioti, tai gal užtektų trijų kartų, bet vienas iš jų tebūnie greitas pasivaikščiojimas, o kiti du bėgimai – po 20 min.? Jeigu imi į rankas knygą, gal pradžioje užteks, jei paskaitysi 10-15 min., bet kiekvieną dieną? 

Pradžia gal ir atrodo kukli, tačiau nepamirškite, kad tūkstančio kilometrų kelionė prasideda nuo vieno žingsnio. 

Pabaigai

Kita vertus, stabtelkite ir pamąstykite, jeigu nuolat laužote pasižadėjimus sau, galbūt tie pažadai ne jums, ne jūsų ir ne apie jus? Gal ne taip ir norite juos įgyvendinti? Gal nematote jokios prasmės arba kitaip tariant, nesate aiškiai įsivardinę savo KODĖL? O galbūt pažadai sau yra primesti kitų? Močiutės, mamos, tėčio, brolio, sesers, partnerio, partnerės? Svarbu būti atviru su savimi ir atsakyti: kodėl aš noriu šį pažadą įgyvendinti ir, jeigu nepavyksta, tai kodėl? 

Tikiu, kad pažadų įgyvendinimas sau kelia pasitikėjimą savimi. Dar svarbiau, kad išsikeltus pažadus įgyvendintume po truputį – žingsnis po žingsnio, bet kiekvieną dieną. Kai nemetame to ką pradėjome, jaučiame pasitenkinimą savimi, stipriname savigarbą ir savivertę. Taigi, tesėkite pažadus sau, bet žingsnis po žingsnio!

Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *