Lyties stereotipai

Kaip LGBT+ jaunuoliai jaučiasi?

Ryčiui teko savo akimis pamatyti vaizdą, kai grupelė piktadarių trankė, mušė, tampė už plaukų dvejais metais už jį jaunesnį mokinį dėl tos pačios priežasties, tiesiog mokyklos koridoriuje. Pasak Ryčio, blogiausia, kad incidento nematė nė vienas suaugęs žmogus.

Ką tik perskaitėte berniuko (vardas pakeistas) istoriją, pasidalintą viename iš lietuviškų portalų . Ši trumputė istorija iliustruoja tai, ką patiria jaunuoliai mokyklose, atskleidę bendraamžiams, jog priklauso LGBT+ bendruomenei. Beje, mokykla, kurioje berniukas matė ir patyrė kasdienes patyčias yra ne provincijos ar kaimo mokykla, o Vilniaus! Patyčios adresuotos į Ryčio pusę prasidėjo būtent tada, kada jis apsisprendė prisipažinti bendraamžiams, jog yra homoseksualus. Dar labiau kartu burnoje palieka tada, kai supranti, jog šias patyčias vaikinas patyrė ne XIX a., ne XX a., o XXI a.!

Kad jau prakalbome apie laikotarpius turiu šiek tiek pamąstymų, kuriais noriu pasidalinti. 

Įdomu yra tai, kad tokia sąvoka, kaip „homoseksualumas“ atsirado tik XIX a. O gal turėčiau sakyti – jau XIX a.? Kaip pažiūrėsite. Matote, jeigu sąvoka atsirado tik XIX a., tai nereiškia, jog homoseksualumas neegzistavo anksčiau. Senovės graikai visai neturėjo jokio apibrėžimo žmogaus seksualumui apibūdinti. Tai reiškia, kad žmonės nebuvo skirstomi į heteroseksualius ar homoseksualius. Žmogaus seksualumo supratimas buvo gana natūralus daiktas, kurio niekas nesigėdijo ir neskirstė į kategorijas. 

Bet vėlgi, tai nereiškia, kad nebuvo kalbama ar aptarinėjami žmogaus seksualumo klausimai. Nemažai yra išlikusių šaltinių, kuriuos pasitelkus galima pastebėti, jog senovės graikams žmogaus seksualumo tema buvo nepaprastai svarbi. Pradedant Platono dialogais, baigiant Aristofano pjesėmis ir graikų meno kūriniais bei vazomis. 

Beje, filosofas bei istorikas Michell Foucault, nagrinėjęs seksualumo istoriją, paneigia įsisenėjusį mitą, kad senovės Graikijoje homoseksualumas egzistavo tik tarp vyrų. Pasak Foucault, šis stereotipas yra atėjęs iš piderastijos (taip, jums ne pasivaideno, šį žodį parašiau). Įdėmiai skaitykite tie, kurie gėjus vadina pyderais. 

Matote, piderastija yra tai, kai senovės Graikijoje vyresnis vyras išnaudodavo jaunesnį ir ne savo statuso jaunuolį (dažniausiai paauglį berniuką) seksualiai. Tai iš esmės, galima vadinti – pedofilija, kas neturi nieko bendro su gėjumi. Na, nebent gėjus išnaudoja jaunus berniukus, bet tą patį gali ir daro kunigai (ir ne tik), kurie save pozicionuoja, kaip heteroseksualiais vyrais. 

Taigi, kaip matote, homoseksualumas niekada nebuvo naujiena žmogui. Aptariau tik Senovės Graikiją, į dar gūdesnius laikus nesinorėjo leistis. Jeigu grįžtume prie XIX a., šiuo atveju galima sakyti, jog tokia sąvoka atsiranda TIK XIX a. 

Kita vertus, iš šių dienų perspektyvos norėčiau pasakyti JAU XIX a. Nes: 

„Per biologijos pamoką klasės draugas pristatinėjo skaidres apie AIDS ir jose buvo sakinys: „AIDS gali užsikrėsti tiek homoseksualios, tiek heteroseksualios poros“. Po šio sakinio mokytoja puolė komentuoti: „Šitiems žmonėms visur per daug žalios šviesos uždegama, jie pagrindiniai šio viruso platintojai, jūs pasigrožėkite, kur pasaulis nusirito“ ir t.t.“, – pasakojo jis. Pasak Ryčio, prieš metus iš tos pačios mokytojos lūpų esą nuskambėjo komentaras apie LGBT vėliavą: „Graži, graži, tik taip išsityčiojo iš gamtos objekto, bet šlykštu.“ Dar buvo apie LGBT asmenis užsiminta per tikybos pamoką. Mokytoja paprasčiausiai išreiškė, kad jai svarbu, jog visi būtų laimingi, bet tokie žmonės jai šlykštūs. Ji net pateikė pavyzdį, kad „jei heteroseksualus žmogus ir homoseksualus žmogus ateina į naktinį klubą, kuriam, kaip manote, didžiausia tikimybė greit susirasti partnerį vienai nakčiai? Aišku, kad homoseksualiam“. Net galva plyšta, iš kur ji tai ištraukė“, – komentavo moksleivis. Daugiau apie tai.

Regis, esame taip smarkiai atitolę nuo XIX a. realijų, nors jau šiame laikotarpyje buvo pradėtos diskusijos apie homoseksualumą. O štai mes, gyvenantys čia, XXI a., vis dar negalime suvokti, kad žmogaus seksualumas yra įvarialypis ir net kintantis! Taip taip, tai reiškia, kad visai netikėtai gali imti ir pajausti meilę tos pačios lyties žmogui, o gal tikėtai? Bet žmogaus seksualumą nuneigiame, suvulgariname ir dar be visa to, savo jaunuolius verčiame jaustis menkaverčiais, jeigu jie atskleidžia, kad priklauso LGBT+ bendruomenei. 

Kodėl? 

Ar tai reiškia, kad mūsų prezidentas, linkęs į homofobiją ir mes, gana homofobiška visuomenė nustatome „tvarką“ seksui ir seksualumui? Ir vis tik, kodėl žmonėms taip rūpi kito seksualumas? Arba paprasčiau tariant, koks jums skirtumas kas su kuo miega? Ką jūs žinodami apie tai, išpešite? Juk nebegyvename sovietinėje kolektyvinėje visuomenėje, kurioje reikėtų visiems žinoti viską.

Dabar gyvename individo saviraiškos laike. Bet, kodėl esame apsisprendę save reikšti per neapykantą kitam? Ir kas itin gąsdina, tą neapykantą liejame ir ant jauno žmogaus, kurio asmenybė dar tik formuojasi, taip jį traumuodami. 

Kas mums nutiko? Kas mums nutiko, jog leidžiame savo jaunuolius skriausti, žeminti, smurtauti ir visu tuo mėgaujamės? 

Daugiau klausimų nei atsakymų. Tačiau svarbiausias klausimas iš visų šių yra vienintelis – ar mes laikome save dievais, kad leidžiame sau nustatyti „tvarką“ žmogaus seksualumui? Jei atsakymas teigiamas, turiu pripažinti, kad stipriai susimovėme. 

Nes LGBT+ paaugliai ir paauglės yra nesaugūs mūsų mokyklose ir už jos ribų. Jie jaučia grėsmę būdami savimi. Mokyklose jų rezultatai prastėja ne dėl to, kad staiga tapo nevėkšlos, o dėl to, kad pagrindinis rūpestis mokykloje tapo – išgyventi. Išgyventi, niekam neužkliūti, kad nesulauktų agresyvaus elgesio į savo pusę. 

Man gėda, jog mano šalyje, kurią myliu besąlygiškai, visi bendruomenės nariai negali jaustis saugūs. Juk mums visiems patinka saugumas – tai yra laimės forma. Todėl gal verta leisti laimę pajausti visiems mūsų visuomenės nariams?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *