Meilė sau

Ko mus moko Frida apie buvimą savimi?

Frida man visada buvo kažkas mistiško, nepaaiškinamo ir labai įtraukiančio. Žiūrėdavau į jos suaugusius antakius, ūsiukus po nosimi, gilias akis ir niekada nesuprasdavau, kodėl ji man tokia stulbinamai graži. Tokia išvaizda ji niekaip neatitiko ir neatitinka tuometiniams bei dabartiniams grožio idealams. Greičiausiai jos grožyje slypi paprastas atsakymas – drąsus buvimas savimi. Ji mane įkvepia drąsa neslėpti to, kas esi. Hayden Herrera, Fridos biografijos autorė, štai ką apie jos bebaimiškumą pasirodyti savimi rašo:

„1953 m. balandį, likus mažiau kaip metams iki mirties, Frida Kahlo gimtajame Meksike surengė pirmą didelę savo darbų parodą. Fridos sveikata jau buvo tokia prasta, kad niekas nebetikėjo ją atvyksiant. Tačiau aštuntą valandą vakaro, Meksiko šiuolaikinio meno galerijai atvėrus lankytojams duris, privažiavo greitosios pagalbos automobilis. Vilkinti meksikietiškais drabužiais, menininkė įnešta neštuvais vidun ir paguldyta į savo lovą su baldakimu, kuri tą popietę buvo pastatyta galerijoje. <…> Šis epizodas iliustruoja ir vainikuoja nepaprastos asmenybės gyvenimą. Daugeliui jis liudija neeilines Kahlo, moters ir menininkės, savybes: narsą ir nesenkančią alegria kenčiant fizines kančias, atkaklų norą stebinti ir būti išskirtinei, neįprastą pomėgį stulbinti, kuriuo prisidengdavo kaip kauke, išsaugodama privatumą ir orumą.“

Šių dienų pasaulyje, kuriame vyrauja įrėminantys žmones grožio standartai, sėkmės istorijos be nesėkmių, Instagram‘o filtrai iškreipiantys realybę, TikTok‘eriai, kuriems užtenka nufilmuoti kelių sekundžių video, kad taptų garsenybė, yra gana sudėtinga išlikti savimi bei gyventi savo autentišką gyvenimą be primetamų nuostatų. Todėl nuolatos stengiamės įtikti, patikti, nesipriešinti. Tai ypatingai būdinga moterims. Rengiamės taip, kaip nori kiti. Veikiame tai ką nori kiti. Ir visada žavimės tomis, kurios nesidrovi savęs ir drąsiai reiškiasi taip, kaip norisi joms.

Frida Kahlo nesidrovėjo savęs ir rodėsi pasauliui taip, kaip jai norėjosi: mėgo vilkėti ryškius drabužius, meksikiečių tautinius rūbus, kas net tiems laikams jau buvo gana neįprasta. Tad įsivaizduokite, kad kai ji pasirodydavo viešumoje taip apsirengusi, kildavo tikra sensacija! Vienas niujorkietis prisimena, kaip gatvėse paskui ją sekiodavo vaikai. „Iš kur čia cirkas?“ – šūkaliodavo jie, bet Frida nekreipdavo dėmesio, rašo H. Herrera. Fridai nerūpėjo ar ją kas apkalbėjo, ar nuvertino, ar jos nemėgo, ji pasitikėjo ir tikėjo savimi!

Žinoma, buvimas savimi nėra tik apie rūbus, tačiau į savęs vaizdą esame per ne lyg susitelkę, kas dažnam iš mūsų trukdo eksperimentuoti su savo išvaizda. Fridos ūsiukai ir suaugę antakiai buvo jos išraiškos forma ir nepritarimas tuometiniams moteriai primetamiems grožio standartams. Turbūt nereikia nei spėlioti dėl to, kad ji sulaukdavo negatyvių komentarų, galbūt net pašaipų iš to, kaip apsisprendė atrodyti. Paradoksalu, bet ilgainiui tokia išskirtinė išvaizda tapo jos vizitine kortele. Vizitinė kortelė – drąsa būti savimi. Nenoriu pasakyti, kad visoms moterims dabar reikėtų nesipešioti antakių ar auginti ūsus. Na, nebent taip norisi. Kalbu tik apie drąsą būti savimi ir nepritarti sudžiūvusiam kolektyvui, kuris primeta išvaizdos ar gyvenimo taisykles.

Kahlo taip pat buvo atvira ir dėl savo seksualumo. Visi žinojo, kad ji biseksuali, nors ir buvo ištekėjusi už menininko Diego Riveros. Įdomu tai, kad Diego neprieštaravo jos santykiams su moterimis, tačiau dėl vyrų itin pavyduliavo. Dar įdomu ir tai, kad Diegas ir pats nebuvo šventasis, meilužių jis turėjo apsčiai! Ach, tie dvigubi standartai, tiesa?

Savo paveiksluose ji nesibodėjo tapyti tai, kas XX a. buvo tabu: abortas, gimdymas, maitinimas krūtimi, kitaip tariant paveiksluose ji vaizdavo – ką reiškia būti moterimi.

Fridos atvirumas mane pritrenkia ir tuo pačiu žavi, bet ar norėčiau būti, kaip ji? Ne, nes aš esu Marija. O tai reiškia, suprantu, jog mudvi su Frida esame unikalios, savaip. Dažnai bandydavau būti tuo, kas nesu. Ypatingai stengdavausi būti panaši į savo autoritetus, tačiau niekada ir nepavyko supanašėti su tais žmonėmis į kuriuos lygiuodavausi, nes vėlgi, aš – Marija. Žinoma, lygiuotis į autoritetus galima, gal net reikia, tačiau supanašėti į juos – neverta. Dėl paprastos priežasties – mes visi esame unikalūs savaip. O tai tik šį pasaulį padaro gražesnį, įvairesnį.

Vis tik gaila, bet daugelis mūsų pasirenkame apsimetinėti. Nebūname savimi, nes bandome padaryti įspūdį ar įtikti partneriui, partnerei, draugei, draugui, vadovui, vadovei, mamai, tėčiui, broliui ar bala žino dar kam.

Kodėl verta iš Fridos mokytis buvimo savimi? Nes drąsa atsiskleisti suteikia laisvės pojūtį. Galimybę kvėpuoti pilnais plaučiais. Galimybę veikti. Ir absoliutų prisiėmimą atsakomybę už savo gyvenimą. Kol baiminamės būti savimi, mums sunkiai sekasi patikėti bei tikėti savimi. Vadinasi, nesąmoningai už savo veiksmus ar gyvenimą permetame atsakomybę kitiems.

Frida net gulėdama lovoje, itin sunkiai sirgdama nenustojo tapyti. Ji tapė skausmu veriančius paveikslus ir net neketino piešti gėlyčių bei vienaragių. Kodėl? Nes ji drąsiai gyveno savo autentišką gyvenimą, kurio būtinoji sąlyga – buvimas savimi su savo dabartine situacija, istorija, patirtimi, talentais, įgūdžiais, žiniomis.

Taigi, ko mus moko Frida apie buvimą savimi? Džiaugtis savo buvimu, savo autentiškumu ir nebijoti stulbinti!

Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *