Meilė sau

Ženklai, liudijantys apie aukštą savivertę

Man yra tekę nemažai rašyti tekstų apie menką moterų savivertę, daug kartų teko pačiai kalbėti apie pačios žemą savivertę viešai, jog ėmė rodytis, kad taip niekada ir nepasieksiu sveikos savivertės. 

Tačiau tai nėra tiesa, mes visos galime pasiekti aukštą/sveiką savivertę, o gal net esame ją pasiekusios? Kad nustotume spėlioti, nutariau užrašyti keletą sveikos savivertės ženklų, kuriuos pastebėjau savo viduje bei pasitikrinau su patikimais šaltiniais (psichoterapeute). 

Važiuojam! 

Nesvarbu ką padariau ar ko nepadariau praeityje, esu verta meilės

Noriu spėti, kad apie praeitį mes galvojame gerokai per dažnai. Ypatingai tai aktualu tokiems, kaip man, kurie dieną iš dienos, minutę iš minutės overthinkin’a. Analizuojame praeityje įvykusias situacijas ir imame kaltinti save už tai, kad kažkada suerzinti kolegos tauškalų išrėžėme į akis per ne lyg įžeidžiančių epitetų, kad pirstelėjome prieš auditoriją, nedovanotinai pasielgėme su drauge ar drauge ir t.t. Imame jausti kaltės bei apgailestavimo skonį burnoje ir paskelbiame sau mirtiną nuosprendį – esu blogas žmogus! 

Sveiką savivertę turintis žmogus suvokia, kad nesvarbu ar jis pirstelėjo prieš auditoriją, ar kažkada įskaudino artimą žmogų, ar vieną dieną pasakė didžiausią nesąmonę – jis vis tiek yra vertas meilės ir vertas būti. Toks žmogus supranta, kad yra klystantis, tačiau klaidos neapibrėžia jo, kaip žmogaus. 

Aš supratau, jog mano savivertė ties šiuo atžvilgiu yra sustiprėjusi tada, kai padariau klaidą dar dirbdama ofise ir buvusi kolegė į mane išbėrė panašius žodžius, kaip kad jau tu neturėtum klysti šioje vietoje, tai rodo, kad nepakankamai mokiniesi ir visos kitos blevyzgos, kuriomis ji bandė mane apibrėžti.  

Pirmiausiai, atsitraukiau ir blaiviai įvertinau situaciją. Aiškiai įsivardinau, jog tą užduotį atlikau tik antrą kartą per visą laiką, kiek ten dirbau. Pirmą kartą užduotį atlikau tik pradėjus dirbti, antrą – po kelių mėnesių. Tad normalu, jog klysiu. 

Taigi, kolegei pakankamai aiškiai išdėščiau, jog esu klystantis žmogus ir ši klaida ar kitos ateityje padaromos klaidos, manęs neapibrėžia. Šią užduotį atlikau tik antrą kartą, o esu kaltinama nebūtais dalykais, todėl šių pastabų į savo pusę priimti negaliu. 

Kolegė neturėjo daugiau ką pasakyti, kaip tik, atsiprašyti. 

Tą dieną supratau, kad mano ilgas vidinis darbas dėl savivertės jau duoda sultingų vaisių. Kita vertus, net jei ir tai ką ji pasakė tą dieną būtų buvę tiesa, esu įsitikinusi, kad būčiau reagavusi ramiai. Mat gerokai prieš metus, apsisprendžiau formuoti su savimi meilės sklidinus santykius. 

Mano turimi daiktai neapibrėžia manęs

Net nebandysiu slėpti – man patinka atrodyti stilingai bei turėti gražių drabužių, ar būti sutvarkytais plaukais, pasidažius, tačiau sveikai priimu ir tai, kad visų šių dalykų neturėjimas – manęs neapibrėžia. 

To turėjau išmokti, kai mano veidą ėmė berti spuogais. Praėjusią žiemą tiesiog nežinojau ko griebtis, kad veidas taptų bent truputį lygesnis. Rodėsi, kad niekas nepadeda. Pergyvenau, ašarojau, jutau didžiulį nerimą, nes tai veidas! Juk visi mato! 

Kol galų gale, stojau akistaton su savimi ir pasakiau sau, jog net ir toks veidas neapibrėžia mano vertės. Net ir plaukai su ataugusiomis šaknimis neapibrėžia mano vertės. Net ir megztinis, kuris nėra pirmos jaunystės – neapibrėžia mano vertės. 

Mes atrodome visaip, nes gyvenimas yra visoks. Jeigu visą gyvenimą turėjome lygią veido odą, nereiškia, kad taip bus visada. Lygiai taip pat, jeigu neturėjome lygios veido odos, tai irgi nereiškia, kad negali būti kitaip. Svarbiausia yra kaip mes jaučiamės viduje būdami visokie. 

Kai priėmiau savo spuoguotą veidą, panorau nebekaltinti savęs už tai, kad neatrodau tobulai, atėjo noras iš esmės pasirūpinti savimi. Kūnas aiškiai parodė, jog kažkas jam netinka ir nepatinka, todėl per odą jis valosi. Pradėjau vaikščioti pas dermatologę, kosmetologę, atlikau visus įmanomus tyrimus, kad tik būtų rasta priežastis ir žinočiau ką reikia duoti savo kūnui, kad jausčiausi pagaliau tikrai gerai. 

Sveika savivertė yra apie meilę sau. Sveika savivertė yra apie pasirūpinimą savimi. Dažnai menkos savivertės žmonės per ne lyg susitelkia į kitus, stengiasi visais įmanomais būdais padėti kitiems, taip pamindami savo poreikius. Man atrodo, kad mano kūnas būtent tai ir parodė. Jis būtent taip privertė (ir ačiū jam, kad tik taip lengvai) labiau skirti dėmesio sau, ne kitiems. Galų gale, rezultate išėjo dar geriau – sustiprinau savivertę, kiekvieną dieną sau kartodama, kad esu verta pasirūpinti savimi. 

 Jausti viską, ką jaučiu

Menkos savivertės žmonės slepia ir bėga nuo savo jausmų. Sveikos savivertės žmonės nėra visada laimingi, tačiau jie validuoja bet kokį jausmą, kuris tuo metu jame rusena. Reikia suprasti, kad sveikos savivertės žmogus nesidžiaugia aplankiusiu liūdesiu, erzuliu, pykčiu, bet jų ir nestumia nuo savęs, leidžia išbūti. Nepatogu, bet labai reikalinga, kad vėliau tie jausmai netrenktų dvigubai. 

Todėl, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet labai svarbu suprasti, kad visos emocijos yra žmogiškos emocijos, o tai reiškia jos priklauso mums. Žinoma, kad ekstazę ar laimę yra jausti beprotiškai gera, bet jeigu norime jausti laimę, turime leisti sau ir paliūdėti. Paradoksalu, bet tai neginčijama tiesa. 

Nejaučia FOMO 

Fear of missing out – šios kartos rykštė. Kai socialinėse medijose nuolat matome, kaip draugai ar pažįstami smaginasi vakarėliuose, spektakliuose, koncertuose, parodose, kelionėse ir visur kur kitur, imame jausti nerimą, kad penktadienio vakarą pasirenkame pažiūrėti filmą, o ne šokti klube iki paryčių. Taip bijome kažką neaiškaus praleisti. 

FOMO dažniausiai kankina menkos savivertės žmones. Tuo tarpu sveikos savivertės žmogus drąsiai atsisako dalyvauti vakarėlyje, nes labiau vertina šviesų šeštadienį, nei šokius iki paryčių. Supranta, kad su žmonėmis gali susitikti ir kitais būdais. Nenoriu pasakyti, kad sveikos savivertės žmogus nevaikšto į vakarėlius, tikrai ne. Tačiau arba kruopščiai atsirenka į kurį keliaus patrepsėti kojomis arba keliauja pašokti dėl to, nes iš tiesų nori pašokti, o ne bijodamas praleisti dar vieną, niekam tikusį vakarėlį.  

Sveikos savivertės žmogus gali būti ir tarp žmonių, ir lygiai tokį patį gerą laiką pasidovanoti sau, buvimu su savimi. 

Tai pirmieji ženklai, kurie man parodė, kad mano savivertė sveiksta. Kita vertus ir nesiekiu 100 proc. sveikos savivertės, nes tokios pasiekti net ir nėra įmanoma. Lankydama psichoterapiją supratau kad, esame riboti. Todėl ir mūsų savivertė yra ribota. Tai reiškia, kad net ir turint sveikesnę savivertę, ji gali kažkada ir suklibėti. Svarbiausia, kaip elgiamės su savimi, kai ji ima klibėti. 

Ar jau užčiuopei savo sveikstančios savivertės ženklus? 

Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *