Meilė sau

Aukos mentalitetas, kodėl jis tau nepadeda?

Praėjusią savaitę vykusi psichoterapija man buvo esminė. Joje sužinojau, kad vaduojuosi iš aukos pozicijos. Kai tai išgirdau, pirmiausiai ką turėjau padaryti, tai pripažinti, jog buvau įsigyvenusi į aukos mentalitetą. Nemalonu tai pripažinti, bet svarbu yra nepykti ant savęs ir atjausti save, kad buvai tokioje pozicijoje kurį laiką. Antra, supratau, kad paūgėjau. Augimo procesas neina veltui! 

Eiti iš aukos pozicijos yra svarbu, jeigu nori suprasti, kad tik tu esi savo gyvenimo kūrėjas, jeigu norisi prisiimti pilną atsakomybę už savo gyvenimą, už savo jausmus ir nustoti kaltinti kitus ar aplinkybes, jog nesiseka. 

Aukos mentalitetas nepadeda, tačiau greičiausiai vienu ar kitu savo gyvenimo periodu visi jį pergyvename, tik klausimas: ar užsibūname aukoje ar leidžiame sau išeiti iš jos? 

Kokie ženklai rodo, kad vis dar esi aukos pozicijoje? 

  • Manai, kad blogi dalykai nutinka tik tau ir šviesios ateities nėra. 

  • Kaltini aplinkybes ir kitus žmones dėl savo jausmų, įsižeidimų, nepasisekusio verslo, nepasiekto rezultato ir pan. 

  • Nurašai save iki nulio, nes manai, kad dedamos pastangos vis tiek nepadės, todėl neverta stengtis. 

Žmonės strigę šiame mentalitete išreiškia daug negatyvumo. Bet reikia suprasti, jog jie vis tiek nori, kad jų gyvenimas klostytųsi puikiai, tačiau užstringa ir nesirengia ką nors dėl to daryti, mat pilną atsakomybę permeta aplinkai. 

Kodėl aukos mentalitetas tau nepadeda? 

  • Nes yra vengiama prisiimti atsakomybę. Nuolatos yra galvojami spalvingi pasiteisinimai, nuolatinis atsakomybės vengimas už savo veiksmus, kitų kaltinimas dėl nepasisekusio gyvenimo, verslo, draugystės, santykių, apkartina gyvenimą. Mano galva, net kyla pavojus eiti į narciziškumą teigiant, jog esi toks tobulas, toks fainas, o aplinkiniai blogi. Paprasta yra numesti kaltinimus kitiems, prigalvojant tūkstančius pasiteisinimų, kodėl nebuvo galima vienaip ar kitaip pasielgti, vieną ar kitą pasakyti. 

  • Nes yra išmokstama bejėgystė. Bejėgiškumas trukdo. Trukdo siekti numatytų tikslų, trukdo patikėti, kad esu vertas gauti tokį atlygį kokio nori. Bejėgiškumas trukdo patikėti, kad išėjus iš komforto zonos gali laukti nauji žmonės, kurie galbūt taps nauji įkvepėjai. Bejėgiškumas išmoko viso to atsisakyti ir pasirinkti eilinį sykį sofą bei Netflix’ą užuot pradėjus tą naująjį projektą apie kurį visada svajojai, užuot pradėjus mokytis naujo sporto ar dar tūkstantis kitokių užuot. Bejėgiškumas leidžia patikėti savo menkavertiškumu, todėl kam stengtis, juk imi tikėti, kad niekam esi nereikalingas? Bejėgystė yra nuodas. Nuodas svajonėms, nuodas šviesiasniam gyvenimui, nuodas pilnavertiškam gyvenimui!

  • Nes gyveni amžinoje frustracijoje, kurią lydi pyktis. Mūsų smegenys nuolat ieško negatyvumo, kad verstų mus apsisaugoti nuo tūnančio priešo. Kai joms leidžiame tą daryti, įnykstame į amžiną frustraciją, kuri gimdo pagiežą sau ir pasauliui. Pyktį ir frustraciją jausti yra paprasčiau. Ne dėl to, kad šie jausmai yra malonūs, o dėl to, kad laimės ieškoti paprastuose dalykuose yra kur kas sudėtingiau. Juk amžinai burbame dėl visokių menkniekių. O padėkoti už tai ką turime čia ir dabar, padėkoti už tai, kad pabudome ir turime dar vieną dieną, kad turime stebuklingą kūną, kuris dėl mūsų daro šitiek gražių dalykų, yra sunkiau. Aukos mentaliteto žmonės nesupranta už ką dėkoti, kaip jausti pasitenkinimą tiesiog būnant ramybėje ir nieko ypatingo nevykstant gyvenime. Išėję žmonės iš aukos pozicijos geba padėkoti už rytinę kavą ir pusryčius, gali padėkoti dienai, kad ir kokia ji sumauta buvo, nes prisiima pilną atsakomybę už veiksmus, už reakciją į įvykius, už jausmus. 

Aukos mentalitetas pasireiškia įvairiai, aprašiau tik tuos dalykus, kuriuos pati išgyvenau būdama aukos pozicijoje. Žinai, nenorėjau pasakyti, kad pasaulis yra vien tik geras, jog žmonės būna tik geri ir, kad aukoms nenutinka iš tiesų blogi dalykai. Nutinka visko, būtų per ne lyg kvaila teigti, jog yra kitaip. Tačiau pasirenkame kaip reaguoti. 

Mano supratimu, auka būti yra beprotiškai patogu, bet tuo pačiu aukos mentaliteto negalima stigmatizuoti ir nurašyti į paraštes. Žmonės susivokę, jog yra aukos pozicijoje turėtų pirmiausiai užduoti sau tokius klausimus, o kodėl taip yra? Kada aš išmokau ir, kada man tapo patogu būti aukos pozicijoje?, o ne lieti pyktį ant savęs už pabuvimą auka. 

Iš aukos pozicijos išeiti yra nemalonu, atkrenta daug žmonių iš gyvenimo, kurie yra aukos ir neketina nei to pripažinti, nei keistis. Tuomet supranti, kad turi palikti šiuos žmones arba jie susivokę, kad nežaisi aukos manipuliacinių žaidimų, pasirenka išeiti patys

Kai pradėjau paleisti aukos poziciją, visų pirma, ir netekau žmonių. Nubrėžiau aiškias ribas, kad į mano pusę kaltinimų nemes, o aš nesu pasirengusi veltis į aukos žaidimų, geriau tuo metu pažaisiu šaškėmis. Dėl to, jiems pasidarė nebeįdomu, o man ramu. 

Taigi, aukos pozicija gali tapti patogi, bet nepadeda. Nepadeda, jeigu nori gyventi savo svajonių gyvenimą. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *